Ar meilė užkoduota genuose?

Neretai sakoma, kad viskas žmogaus gyvenime nulemta: gimimo vieta, tėvai, vaikai, ligos ir, žinoma, gyvenimo partneris (-ė). Tad ar iš tiesų meilė nulemta, ar visgi priklauso nuo paties asmens, suprasti padeda filosofijos daktarė, ragana Jelena Simonova.

Genų įtaka

Niekam ne paslaptis, kad postuluodami žmogaus valią (kaip labiausiai išsivysčiusios būtybės šioje Žemėje), galimybę rinktis bei atsakomybę už veiksmus, turime pripažinti, kad nemažai fiziologinių bei psichologinių duotybių užkoduota genuose. Mūsų dienomis genetikos mokslo specialistai atranda vis daugiau specifinių genų, kurie atsakingi už mums svarbias gyvenimo sritis. Vienas jų – meilės genas, lemiantis žmogaus gebėjimus išgyventi ilgalaikį prisirišimą prie kito asmens bei kurti ilgalaikius artimus santykius pereinant ir džiugią, ir skaudžią ilgalaikių santykių dinamiką. Šis genas turi daugybę variacijų ir nuo tos, kuri atiteko individui, gali priklausyti jo meilės istorija. Žmonėms, kurie turi dėkingąją šio geno atmainą, lemiančią aukščiausią prieraišumo laipsnį, gana anksti sukuria stabilius ilgalaikius santykius. Silpnesnės versijos savininkai gali vengti šeiminio būvio, susituokia vėlai arba apskritai tam nesiryžta, sąlyginai dažnai keičia meilės partnerius. Genuose neužkoduota, ką pamilsime, tačiau būtent jie lemia, koks fiziologinių bei psichologinių savybių derinys mums patraukliausias. Be jokių abejonių, didėjant sąmoningumui prisideda ir kiti asmens patrauklumo kriterijai. Jie kartu su genais formuoja sudėtingą visumą, kuri susidūrus su tinkamu žmogumi sukuria meilės chemiją.

Kaip pasirenkamas gyvenimo partneris?

Vertinant partnerio pasirinkimą iš ezoterinės perspektyvos, numanomos 2 mąstymo galimybės. Pirma, kiekvienam žmogui gali būti skirtas ne vienas mylimasis. Priklausomai nuo pamokų, kurias turime išmokti, tam tikrais gyvenimo etapais galime kurti asmeninius santykius iš naujo, t. y. su kitu asmeniu. Tam tikros ezoterikos kryptys siūlo metodologijas, padedančias nustatyti, kiek ilgalaikių santykių turėsime per gyvenimą. Chirologija sufleruoja, kad antrųjų pusių skaičių bei emocinį santykių turinį parodo tam tikros linijos mūsų delnuose, taip pat Veneros kalvos charakteristikos. Astrologija orientuojasi į planetų išsidėstymą bei jų padėtį Zodiako ženkluose, gimimo akimirką. Ar žmogus gali pakilti aukščiau, nei nulemta žvaigždžių bei kitų fatališkumą skelbiančių doktrinų? Daug priklauso nuo mūsų pačių. Kuo brandesnė ir sąmoningesnė asmenybė, tuo ji labiau pajėgi keisti genetinį ir likimo kodus. Antra, kiekvienas žmogus turi vieną vienintelę antrąją pusę, kurią anksčiau ar vėliau lemta sutikti, patirti autentišką meilę. Tiesa, remiantis šiuo požiūriu, pora būtinai yra išbandoma, galiausiai gyvenimas su mylimuoju (-ąja) tampa asmeninio augimo rezultatu bei apdovanojimu – tam, kad būtum su antrąja puse, reikia nusipelnyti meilės. Prisiminkime Platoną. Dialoge „Puotoje“ veikėjo Aristofano lūpomis filosofas pasakoja, kad žmonės kažkada atrodė kitaip nei dabar. Tai buvo apvalios būtybės su keturiomis rankomis ir kojomis bei dviem veidais. Vieną dieną dėl netinkamo elgesio šie individai sulaukė Dzeuso bausmės – juos padalijo pusiau. Nuo tada kiekvienas asmuo tarsi nuolauža, kuriai reikia rasti savo antrąją pusę. Meilė – šios pilnatvės išsipildymo ilgesys ir viltis.