Delfinų mokėjimas gydyti ilgą laiką buvo afišuojamas. Tikriausiai visi yra girdėję pasakojimų apie tai, kaip tėvai nuvedė savo sergančius vaikus į delfinų terapijos užsiėmimus ir jie stebuklingai išgijo. Delfinų terapija gali būti lyginama su šunų terapija. Tokios sveikatingumo ir terapinės programos padeda asmenims, kamuojamiems depresijos, motorinių sutrikimų bei vaikams, turintiems autizmą. Seansų metu ligoniai plaukioja ir bendrauja su delfinais bei taip pat turi atlikti įvairias užduotis, pavyzdžiui, spręsti galvosūkius ir atlikti kitus motorikos pratimus. Kai kurie žmonės, pamatę didžiulę pažangą, negaili liaupsių delfinų terapijai, tačiau mokslas tai vertina gana skeptiškai. Patikimų įrodymų, kad delfinų terapija turėtų tokią galią kaip kalbama – nėra.

 

delfinai

Senovės graikų ir romėnų laikais delfinai buvo branginami. Štai senovės Graikijoje nužudžius delfiną laukdavo mirties bausmė. Graikų dievas Poseidonas turėjo pasiuntinį delfiną vardu Delphinus, kuris padėjo pagrobti nimfą Amfriditę. Tada Poseidonas atsimokėjo delfinui, pavadindamas jo vardu žvaigždyną. Senovės Romoje delfinai būdavo puošiami juvelyriniai dirbiniais ir kitomis brangenybėmis. Senovės keltai tikėjo, kad šie žinduoliai turi magiškų ir mistinių gydančių galių, o vietiniai žmonės Brazilijoje ir Taityje tikėjo, kad delfinų ir banginių kūno dalys turi magiškų gydančių galių. Žmonės nuo seniausių laikų mylėjo ir gerbė šiuos jūrų gyvūnus. Tačiau meilė delfinams automatiškai nesuteikia jiems magiškų galių gydyti.

 

Tie, kuriems teko susidurti su delfinu, prisimena tai kaip ypatingą gyvenimo patirtį. Galbūt ši patirtis gali pakloti tolimesniems žmonių santykiams su jais. Tačiau sausumoje nėra daug galimybių išvysti šiuos vandenynų gražuolius, gaubiamus paslapties šydo. Jie slysta vandeniu, regis, be pastangų, šokinėja, žaidžia ir yra pakankamai protingi bendrauti su žmonėmis. Jie žavūs ir nepakartojami. Štai kodėl tiek daug žmonių, būdami arti delfinų, patiria euforiją ir tą ypatingą magišką jausmą.

 

Ruošiantis išbandyti delfinų terapiją reikėtų viską apsvarstyti. Šeima, ruošdamasi dalyvauti programoje, paprastai turi gerų ketinimų. Tai gali būti dalis atostogų arba specialiai tam skirta kelionė, kurios laukimas jaudina. Žmogus, kuriam reikia „gydymo“, atsiduria visiškai naujoje aplinkoje ir tai gali sukelti jaudulį, nervingumą, sumišimą ir kitas emocijas, kurios skiriasi nuo įprasto charakterio. Paprastai per delfinų terapiją tokios emocijos nėra patiriamos.

 

2013 metais JAV Emorio universiteto dr. ir ne žmogaus teisių asociacijos direktorė Lori Marino parašė straipsnį „Delfinai nėra gydytojai“, kuriame remiasi mokslininkų tyrimais. Straipsnyje ji paneigia mitą, kad delfinai gali išgydyti ligas. Ji primena, kad delfinai, kaip bet kurie laukiniai gyvūnai, gali būti agresyvūs ir pavojingi žmonėms ir primena nutikimą Orlando jūrų muziejuje, kuriame mergaitei delfinas įkando į ranką. Šis incidentas – ne vienintelis. Manoma, kad delfinų terapija gydo kaip placebas.

 

Gyvūnų teisių specialistai dažnai primena, kad delfinai laukinėje gamtoje yra žiauriai gaudomi ir laikomi jiems nepritaikytose sąlygose. Be to, gyvenimas jūrų muziejų baseinuose – ne tas pats, kas vandenyne. Baseinas jiems lyg vonia. Delfinai atrodo mylintys žmonės, tačiau jų meilė sukelta prievartos ir žiaurių dresavimo metodų. Moralės klausimas, ar delfinų terapija – tai nėra žiauraus elgesio su gyvūnais palaikymas. Vis daugiau žymių asmenų taip pat pasisako, kad delfinams ne viena baseinams. Jų vieta laisvėje – plačiuosiuose Žemės planetos vandenynuose!