„Aš esu vyras, aš esu žmogiška būtybė, aš esu moteris“, – sakė viena paslaptingiausių šio šimtmečio moterų Anastasija, tapusi įkvėpimo šaltinio ne vienam, ieškančiam gyvenimo prasmės ir nušvitimo.

 

Anastasija

Anastasiją 1995 metais atrado ir jos gyvenimą bei filosofiją aprašė žymus rusų rašytojas Vladimiras Megrė, labiausiai žinomas kaip knygų serijos „Rusijos skambantys kedrai“ autorius. Pasakojama, kad moteris gyveno laukinėje Sibiro gamtoje ir buvo viena iš išlikusių senovinės vedų civilizacijos narių. Religinės bendruomenės žinios gerokai viršijo viską, kas žinoma šiandien. Anastasija gimė 1969 metais Vakarų Sibiro taigoje (spygliuočių miškuose) netoli Surguto miesto prie Obės upės.

 

Mergaitės tėvai mirė per nelaimingą atsitikimą miške, kai ji dar buvo kūdikis. Nuo tada ja rūpinosi senelis ir prosenelis. Ji gyveno laukinėje gamtoje didžiąją metų dalį be šiltų drabužių, neaugindama jokių maisto produktų ir neturėdama jokios žmogaus rankų darbo pastogės. Gyvenimui jai užteko uogų, riešutų, vaisių ir grybų, kurių eidavo rinkti kartu su laukiniais gyvūnais. Ji gyveno taikioje harmonijoje su gyvąja gamta.

 

Anastasija turėjo neįtikėtinai išvystytas dvasines, protines ir fizines galias, tarp jų nuotolinį matymą ir gydymą, minčių skaitymą ir fenomenalią atmintį. Sibirietės pranašystės išsipildydavo beveik 100 %. Ji kalbėjo, kad galios, kurias ji turi, yra būdingos visai žmonijai. Knygos skaitytojams ji davė patarimų, kaip kiekvienas gali rasti šių galių savyje.

 

Neįtikėtina, kad Anastasija sugebėjo tai, ko negalėjo padaryti labiausiai išsilavinę žmonės. Ji, nežinodama jokios kitos filosofijos ir religijos tik savo, galėjo daryti žmonėms poveikį, sužadindavo jausmus ir kūrybingumą. Visa tai ji galėjo atlikti mintimis.

 

Anastasijos knygos prasideda pasakojimai apie Rusijos dolmenus (megalitinius statinius). Daugiausiai dolmenų randama prie Juodosios jūros. Kiekvienas dolmenas yra savitas, bet visiems jiems būdinga tai, kad jie pastatyti ant vertikaliai stovinčių luitų, ant kurių užkeltas horizontaliai pastatytas akmens luitas, o šone yra skylė, per kurią negalėtų pralįsti suaugęs žmogus. Anot Anastazijos, prieš 10000 metų jos pramotė, būdama gilios meditacijos būsenos įėjo į vieną iš šių gigantiškų akmens struktūrų, kad perduotų žinias, kaip žindyti kūdikį. Knygoje pasakojama, kad kituose žemynuose yra panašių megalitinių akmens struktūrų, tačiau kur jos yra, niekas nežino.

 

Prie dolmenų daugelis žmonių pajunta stiprų energijos lauką. Kai kurie net mato šviesos kamuolius. Mokslininkai iki šiol nežino tikslios dolmenų paskirties, bet Anastasija teigė, kad jie buvo pastatyti išminčiams numirti. Kai būdavo užkeliamas ant viršaus horizontalus akmens luitas, į statinį įlįsdavo nusipelnęs žmogus ir gyvendavo ten medituodamas iki mirties. Anastasija teigė, kad asmuo, miręs tokioje būsenoje, visada lieka šalia dolmeno. Tokia siela nereinkarnuojasi. Vietoj to, ši siela įgyja žinių, kurių neturi paprasti mirtingieji ir kuriomis ji gali pasidalinti su dolmenų lankytojais. Tokiu būdu Anastasijos pramotė sugebėjo perduoti žinią kitoms moterims apie kūdikio žindymą.

 

Anastasija dalinosi savo gyvenimiška patirtimi apie daugelį dalykų. Ji mokė, kaip užsiauginti augalą iš sėklos. Vieną arba kelias sėklas paimti į burną, pakišti po liežuviu ir palaikyti ne trumpiau nei 9 minutes. Tada sėklas 30 sekundžių palaikyti delne. Visa tai darant, reikia stovėti basomis kojomis ant žemės, kur bus sėjamos sėklos. Po to atgniaužti delnus, sėklą pakelti prie lūpų ir į ją pakvėpuoti. Sušildyti sėklą savo kvėpavimu. Tada ji „sužinos“, kas yra to žmogaus viduje. Vėl palaikyti sėklą delne 30 sekundžių, per kurias ji gaus žinią iš dangiškųjų kūnų, kada sudygti. Pasėtos sėklos nelaistyti tris dienas, kad vanduo nenuplautų seilių. Sėti pagal Mėnulio kalendorių. Kai išdygs, aplink daigą neravėti. Anastasija buvo įsitikinusi, kad taip išdaigintas augalas gali išgydyti nuo visų ligų.

 

Daugelis sutinka, kad Anastasijos galios – tai Dievo arba gamtos dovana. Šie gebėjimai yra universalūs, t. y. būdingi ne vien tik jai. Visi žmonės kartu ir kiekvienas atskirai yra susiję su kosmosu. Anastasija įkūnija moterišką visatos pradą. Istorija apie šią Sibiro taigoje užaugusią moterį skamba lyg šiuolaikinė pasaka arba legenda. Kiekvienas gali nuspręsti, ar ji teisinga, ar ne. Tačiau pasimokyti iš jos verta. Anastasija siūlo gyventi pasaulyje, kuriame daug meilės ir džiaugsmo. Todėl visai nesvarbu, ar Anastasija egzistavo iš tikrųjų ar tai buvo tiesiog personažas, kažkam atnešęs milžinišką pelną. Kiekvienas žmogus turėtų suprasti, kad jis yra pakankamai stiprus ir galingas, kad galėtų keisti save, o galbūt ir likusį pasaulį.