Keliones dažnas sieja su poilsiu, gražiais vaizdais, įspūdinga architektūra. Tačiau pasaulyje yra vietų, į kurias žmonės vyksta ne pramogauti. Buvę kalėjimai, koncentracijos stovyklos, masinių žudynių kapavietės ir muziejai primena skaudžiausius žmonijos istorijos laikotarpius.

 

Sedleco kaulų koplyčia ČekijojeDecoration,Of,The,Church,With,Human,Bones

 

Kutna Horos mieste, maždaug už valandos kelio nuo Prahos, esanti Visų Šventųjų kapinių bažnyčia iš pirmo žvilgsnio neįspėja, kas laukia jos požeminėje dalyje. Sedleco kaulų koplyčioje žmonių palaikai jau seniai tapę ne tik istorijos liudininkais, bet ir neatsiejama interjero dalimi. Čia iš kaukolių ir kitų kaulų suformuotos girliandos, piramidės, didžiulis sietynas ir net aristokratų Schwarzenbergų šeimos herbas.

 

Sedlece XII a. buvo įkurtas cistersų vienuolynas, o greta jo veikė kapinės. Jos ypač išgarsėjo viduramžiais, kai, pasak legendos, vienuolyno abatas iš kelionės į Šventąją Žemę parsivežė saują žemės iš Jeruzalės ir išbarstė ją kapinėse. Sedleco kapinės imtos laikyti ypatinga, pašventinta laidojimo vieta, kurioje amžinojo poilsio norėjo atgulti žmonės ne tik iš apylinkių. XIV ir XV a. Kutna Horai buvo itin sunkūs. Pasakojama, kad 1318 m. miestą užklupo didelis badas, nusinešęs iki 20 tūkst. gyvybių, o maždaug po trijų dešimtmečių maro epidemijos pareikalavo dar dešimčių tūkstančių žmonių gyvybių. XV a. pradžioje apylinkes nuniokojo husitų karai. Daugybė mirusiųjų buvo laidojami būtent Sedleco kapinėse, kurios ilgainiui išsiplėtė iki maždaug 3,5 ha. Kai vietos naujiems kapams ėmė trūkti, senesni kapai būdavo atkasami, o iš jų iškelti kaulai saugomi prie bažnyčios ir jos apatinėje koplyčioje. Pati dviejų aukštų Visų Šventųjų bažnyčia, kaip manoma, pastatyta XIV a. pirmojoje pusėje. Jos apatinė dalis buvo skirta palaikams saugoti, o viršutinėje koplyčioje vykdavo pamaldos ir mirusiųjų minėjimai. Kaulų dekoracijos, kurias lankytojai mato šiandien, atsirado ne vienu metu. XVIII a. pradžioje bažnyčią tvarkė garsus čekų architektas Janas Blažejus Santini-Aichelis. Manoma, kad būtent jis sukūrė pirmąjį sistemingesnį kaulų dekorą, grįstą baroko religine simbolika. Jos esmė buvo ne gąsdinti lankytoją, o priminti memento mori principą – atmink, kad mirsi. Didžiausias pokytis įvyko XIX amžiuje. 1783 m. imperatoriui Juozapui II panaikinus Sedleco cistersų vienuolyną, jo pastatai buvo išdalinti ir parduoti, o Visų Šventųjų bažnyčios bei kaulų koplyčios globą perėmė Schwarzenbergų šeima. Ji vėliau finansavo didelę koplyčios rekonstrukciją ir pasamdė medžio drožėją Františeką Rintą sutvarkyti sukauptus palaikus. Darbus jis baigė 1870-aisiais. F. Rintas pasirinko gerokai teatrališkesnį sprendimą nei ankstesni kūrėjai. Iš žmonių kaulų jis sukūrė kabančias girliandas, didžiulį sietyną ir Schwarzenbergų giminės herbą.

 

Lyčiakovo kapinės Ukrainoje

 

Vienas įspūdingiausių istorijos muziejų po atviru dangumi Rytų Europoje – Lyčiakovo kapinės Lvive. Jos įkurtos 1786 m. ir šiandien užima daugiau kaip 42 ha. Čia palaidota apie 300 tūkst. žmonių. Šiame nekropolyje galima pamatyti monumentalių mauzoliejų, žymių skulptorių sukurtų antkapių, taip pat daug kuklesnių, laiko ir augalijos jau beveik pasiglemžtų kapų. Kai kurie antkapiai net senesni už pačias kapines – jie buvo perkelti iš senųjų Lvivo laidojimo vietų. Lyčiakovo kapinės atspindi sudėtingą paties Lvivo istoriją. Čia palaidoti skirtingų tautybių ir kultūrų žmonės – ukrainiečiai, lenkai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautų atstovai. Tad vaikštant tarp senų kapų galima stebėti ne tik laidojimo tradicijų, bet ir paties miesto kaitą.

 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje

 

Vilniaus centre stovintis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus įkurtas pastate, kuriame nuo 1940 m. iki 1991 m. rugpjūčio veikė sovietinės represinės institucijos – NKVD ir KGB. Muziejus įsteigtas 1992-aisiais. Ypač stiprų įspūdį palieka pastato rūsys. Jame išlikęs vidaus kalėjimas – tardymo izoliatorius, kuriame nuo 1940 m. rudens iki 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai įtartinais laikyti Lietuvos gyventojai. Lankytojams prieinama ir buvusi mirties nuosprendžių vykdymo patalpa. Tačiau muziejus pasakoja ne vien apie represijas. Jo ekspozicijose daug dėmesio skiriama Lietuvos sovietizacijai, 1944–1953 m. partizaniniam karui, kalinimui gulaguose, trėmimams ir KGB veiklai.

 

The,Main,Gate,To,The,Concentration,Camp,Auschwitz,Birkenau,WithAušvicas-Birkenau Lenkijoje

 

Viena žinomiausių tamsiojo turizmo vietų pasaulyje – buvusi nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla Aušvicas-Birkenau. Istorikų vertinimu, į Aušvicą buvo deportuota maždaug 1,3 mln. žmonių, apie 1,1 mln. jų nužudyti. Maždaug milijonas aukų buvo žydai. Čia taip pat žuvo 70–75 tūkst. lenkų, apie 21 tūkst. romų, maždaug 15 tūkst. sovietų karo belaisvių ir tūkstančiai kitų žmonių. Šie skaičiai svarbūs ir dėl kitos priežasties. Holokausto metu nacistinė Vokietija, jos sąjungininkai ir kolaborantai nužudė 6 mln. Europos žydų, o nacistinio režimo nusikaltimų aukomis tapo ir milijonai kitų žmonių. Aušvicas – vienas ryškiausių šios naikinimo politikos simbolių. Šiandien lankytojai čia mato išlikusius barakus, spygliuotos vielos tvoras, geležinkelio infrastruktūrą, dujų kamerų ir krematoriumų liekanas bei aukų daiktus. Ypač stipriai paveikia ne gidų nuolat kartojami skaičiai, o už stiklo ekspozicijose matomi objektai – batai, lagaminai, akiniai ir kiti daiktai, kažkada priklausę konkretiems žmonėms. 1947 m. buvusios stovyklos teritorijoje įkurtas muziejus, o 1979 m. Aušvicas-Birkenau įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vieta sulaukia milžiniško lankytojų srauto: rekordiniais 2019 m. memorialą aplankė 2,32 mln. žmonių.

 

Karo muziejai Bosnijoje ir Hercegovinoje

 

Visai kitaip karo mastą atskleidžia muziejai Sarajeve ir Mostare. 1992–1995 m. Bosnijos kare žuvo apie 100 tūkst. žmonių. Nusikaltimus prieš civilius vykdė skirtingos konflikto pusės, o 1995 m. liepą Srebrenicoje Bosnijos serbų pajėgos sistemingai nužudė apie 8 tūkst. bosnių vyrų ir berniukų. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas šias žudynes pripažino genocidu. Sarajeve taip pat įkurtas Karo vaikystės muziejus. Jo kolekcijoje saugomi žaislai, laiškai, fotografijos, drabužiai, dienoraščiai ir kiti daiktai, priklausę vaikams, kurių gyvenimą pakeitė karas. Vien Bosnijos kolekciją sudaro tūkstančiai objektų iš daugiau kaip 30 šalies miestų. Kiekvieną eksponatą lydi jo savininko istorija. Nuolatinėje ekspozicijoje istorijos reguliariai keičiamos. Muziejus jau neapsiriboja vien Bosnija – jo kolekcijose atsiranda žmonių, vaikystę patyrusių įvairiuose šiuolaikiniuose kariniuose konfliktuose, liudijimų.

 

Tuol Slengas ir Choeung Ekas Kambodžoje

 

Vieni baugiausių tamsiojo turizmo objektų yra Kambodžoje. 1975–1979 m. valdant Raudoniesiems khmerams šalis patyrė masines represijas, priverstinį darbą, badą, kalinimus ir egzekucijas. UNESCO duomenimis, per dešimtmetį žuvo maždaug ketvirtadalis šalies gyventojų. Tuol Slengo genocido muziejus Pnompenyje įkurtas buvusioje mokykloje, kuri Raudonųjų khmerų valdymo metais buvo paversta S-21 kalėjimu. Čia žmonės buvo kalinami, tardomi ir kankinami. Režimas kruopščiai dokumentavo kalinius, todėl muziejuje išlikę daugybė jų fotografijų. Žvelgiant į šiuos portretus masinių nusikaltimų statistika įgauna veidus. Su Tuol Slengu tiesiogiai susijęs Choeung Eko kompleksas – buvusi S-21 kalinių egzekucijų vieta. Šiandien tai memorialas, kuriame masines kapavietes supa žalia, rami aplinka. Kontrastas tarp dabartinės tylos ir to, kas čia vyko, itin sukrečia. 2025 m. Tuol Slengas ir Choeung Ekas kartu su buvusiu M-13 kalėjimu buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip Kambodžos memorialai. UNESCO jas apibūdina kaip represijų centrus, virtusius atminimo, apmąstymo ir taikos vietomis.

 

 Autorė Monika Budnikienė