Pagaliau atėjo išsvajotoji vasara. Kaip ir kasmet daugelis trauks poilsiauti į pajūrį, vakaros su draugais prie laužo arba vyks atrasti naujų kraštų. Kiti liks karščiu alsuojančiuose, ištuštėjusiuose miestuose. Visi tie, su kuriais norėtųsi leisti laiką, bus arba išvykę arba užsiėmę kitais reikalais. Šią akimirką verta sustoti ir pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Taip, kaip daiktai plečiasi karštyje, taip ir žmogaus pasąmonės ribos gali plėstis. Kada gi daugiau, jei ne vasarą, metas pradėti ieškoti dvasingumo, susilieti su gamta, atgaivinti prislopintus pojūčius, pajusti saulę, lietų ir vėją.

 

"vasara"

  • Išjungti televizorių. Riboti internete praleidžiamą laiką. Padaryti pertrauką nuo visuomenės informavimo priemonių. Visą laiką, kuris prieš tai buvo skiriamas žiūrėjimui abejotinos kokybės laidoms, skirti gyvenimo atradimo džiaugsmams, praleisti daugiau laiko su vaikais, žaisti lauko žaidimus, darbuotis sode ir darže, leisti aitvarus, ragauti pirmąsias vasaros gėrybes.
 
  • Plaukioti natūraliuose vandens telkiniuose. Norint susilieti su gamta, reikia, kuo daugiau joje praleisti laiko. Vasara neatsiejama nuo vandens telkinių: ežerų, upių, jūrų, vandenyno. Gyvybė prasideda vandenyje. Žmogaus kūnas sudarytas daugiausiai iš vandens. Jis padeda susijungti su gamta ir praplečia pasaulio suvokimą. Vienas iš didžiausių malonumų yra karštą vasaros dieną arba naktį, šviečiant mėnesienai, pasinerti į tamsų ir vėsų ežero vandenį, jausti bangas skalaujančias per dieną pailsusias pėdas.
 
  • Stebėti naktinį dangų. Kas gali būti nuostabiau, nei gražią, nedebesuotą vasaros naktį užkopti ant kalvos, susisupti į antklodę ir stebėti milijardus žvaigždžių. Ypač, jei šalia yra brangūs draugai ir artimieji. Dangus tarytum suartina su tūkstančiais seniau gyvenusių žmonių, kurie kažkada taip pat stebėjo dangų, svajojo, liūdėjo ir džiaugėsi dėl kažko.
 
  • Privilioti į sodą sparnuočius. Pasodinti kvepiančių, ryškiaspalvių augalų, kurių nektaras priviliotų margus drugelius ir bites darbininkes. Į medžius įkelti inkilėlius, kad apsigyventų paukščiai, kurių čiulbėjimas pažadintų ankstyvą rytą ir gerai nuteiktų dienos pradžiai.
 
  • Dalyvauti prasminguose užsiėmimuose. Tapyti gamtoje, mokytis žiesti puodus ir keramikines figūrėles, pasigaminti natūralios kosmetikos iš pievų gėlių, išbandyti kasdienę meditaciją, išmokti naujų šokių, groti kokiu nors instrumentu, su draugais gaminti gardžias vakarienes iš vasaros gėrybių.
 
  • Vaikščioti basomis. Vasara pats tinkamiausias metas pajusti žemės galią net kojų pirštų galiukais. Vaikščioti basomis yra labai sveika. Tikima, kad vaikščiojimas Žemės paviršiumi basomis padeda susijungti sielai su visata.
 
  • Pagaminti patiems arba nupirkti dovanų (lauktuvių) artimiems žmonėms. Atostogos – tai lauktuvių pirkimo ir kūrybos metas. Dabar yra laiko pagalvoti, o ne pirkti beatodairiškai. Galima išrinkti tinkamiausią dovaną konkrečiam asmeniui. Šiltuoju metų laiku dažniausiai yra laiko naujiems rankdarbiams.
 
  • Pasėdėti po dideliu medžiu. Dažniausiai sakoma, kad medį reikia apkabinti, norint pajusti jame tekančią energiją. Tačiau iš tiesų užtenka po juo pasėdėti, atrėmus nugarą į seną ir storą medžio kamieną. Jei tai vaismedis, suvalgyti po juo prinokusį ir ant žemės nukritusį vaisių. Tarp dviejų medžių pakabinti hamaką, kuriame atsipalaiduoti po dienos darbų ar bet kada, kai yra laisvo laiko. Medžiai saugo, guodžia, skleidžia išmintį ir pozityvią aurą.
 
  • Stebėti laužo liepsną. Laužo liepsnos stebėjimas – tai meditacija, kuria užsiima daugelis apie tai nė nesusimąstydami. Vakare užsikurti laužą lauke, stebėti, kaip pleška malkos ir apmąstyti savo gyvenimą, kiek jau yra pasiekta. Iš naujo įvertinti savo gyvenimą, pagalvoti, ką būtų galima keisti, ko atsisakyti, kuo papildyti ir panašiai. Kokios užduotys, projektai ir įsipareigojimai per metus pareikalavo daugiausiai jėgų ir energijos ir ką būtų galima padaryti, kad padėtis nors šiek tiek pasikeistų.
 
  • Išmokti pamatyti pasaulio grožį smulkmenose. Skaityti dvasinio tobulėjimo, psichologines, filosofines, poezijos knygas. Geriausia, jei išmintingas knygas būtų galima skaityti, stebint gamtos didybę: kalnuose, ant kalvų, miške, prie jūros, kopose ir kitur. Visa tai padės geriau suvokti pasaulio grožį, kuris telpa mažuose dalykuose, bet jų neretai žmonės nepastebi ir praeina pro šalį. Apie vasarą rašė daugybė lietuvių poetų. Ko gero, vienas gražiausių eilėraščių apie šį magišką laiką priklauso J. Degutytei (1928 – 1990), kurio posmelis čia cituojamas:
 

Vasara!

Neišsenkantis aukštas ąsotis!

Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios.

Nori? – atsigerk volungės čiulbesio,

Nori? – užplūstančios audros…