Žolinė – pagoniška šventė, Lietuvai apsikrikštijus sutapatinta su šv. Mergelės dangun ėmimo švente. Tai dar viena vasaros darbų pabaigtuvių šventė. Tikriausiai todėl žmonės sakydavo: nešvęsi Žolinės, visus metus neturtingas būsi. Žolinė – tai dėkingumo Žemei, kad aprūpino žmones derliaus gėrybėmis, šventė.

 

Žolinės dieną bažnyčiose vyksta atlaidai, kurių metu šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Net prigijo posakis: jei per Žolinę neturėsi gėlių, pats velnias įbruks uodegą į rankas. Katalikai tiki, kad šią dieną šv. Mergelė Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela. Dievo Motinos karste liko tik gėlės. Šios dienos atminimui, kasmet šventinami įvairūs žolynai ir augalai.

 

Per Žolinę pašventintų augalų negalima išmesti, nebent sudeginti ir pelenus išbarstyti laukuose, nes į namus gali ateiti nelaimė. Tikėdavo, kad tądien pašventintos vaistažolės įgyja ypatingų, gydančių galių.

 

Šventintų žolinių žolelių žmonės įberdavo į velionio pagalvę, nes tikėdavo, kad jos suteiks mirusiajam palaimą danguje.

 

Kai kur buvo laikomasi papročio, kad iki Žolinės negalima kepti duonos ar net šviežių bulvių. Tikėta, kad visų pirma reikia padėkoti už šias gėrybes per Žolinės šventę. Tada jų nepritrūks visus metus.

 

Seniau kaimuose vykdavo varžytuvės, kuri mergina suriš pačią gražiausią vasaros gėlių puokštę. Žemaičiai į puokštę įrišdavo kokią nors dygią piktžolę, kuri primindavo Kristaus kančią.

 

Po atlaidų vykdavo vakaronės. Senovėje per Žolinę laikytasi panašių papročių kaip ir per Kūčias. Iš naujo derliaus ruošiami 12 patiekalų. Prie stalo susirinkdavo visa šeima ir giminės. Tai, ko nesuvalgydavo – atiduodavo vargšams.