Nuo seniausių laikų legendos byloja apie paslaptingąsias salamandras – ugnies dvasias. Kas už viso to slypi?

 

Ugninė grafaitė

Nelaimė grafo de Valombrezo namus užgriuvo netikėtai: kai jo dukrelei Renė sukako šešeri metukai, netikėtai mirė jos motina. Po kiek laiko grafas paprašė karalienę Mariją Mediči priimti našlaitę į artimą dvarui aplinką, kad būtų išauklėta dievobaimingumo ir klusnumo dvasia. De Valombrezas priklausė vienai kilmingų Prancūzijos dvarininkų giminių, todėl karalienė sutiko. Mažoji grafaitė tapo jos nuolatine palydove. Gera, stropi, klusni, ji greitai tapo visų numylėtine.

Vienąsyk, kai dvaro damos siuvinėjo prie liepsnojančio židinio, vienai jų nuo kelių nusirito siūlų ritinėlis ir įriedėjo tiesiai į židinį. Moteris net nespėjo riktelėti, kai prie jos kojų sėdėjusi Renė pašoko, įkišo į ugnį ranką ir padavė neatsargiai savininkei dar nespėjusį užsidegti ritinėlį.

– Tu nenudegei pirštų? – išsigandusi ir nustebusi paklausė moteris.

Renė tik papurtė galvą ir parodė rankas – jos buvo šaltos ir net neparaudusios. Liepsna nepalietė net rankovių nėrinių. Šį įvykį greitai visi užmiršo. Bet vėliau atsitiko dar keistesnis dalykas. Didžiojo pasninko metu visos damos lankė artimiausią dominikonų bažnyčią. Vieną vakarą grįžtančios iš bažnyčios moterys išgirdo veriantį klyksmą, kuris sklido iš svečių kambario. Į jį įpuolusios moterys pamatė neįprastą reginį – ant židinio krašto, remdamasi į šoninę sienelę, sėdėjo mažoji grafaitė. Jos galvą, ilgus plaukus ir pečius gaubė liepsnos liežuviai, o ji ramiausiai snaudė. Vienuolės, atsitiktinai užklydusios į šį kambarį ir išvydusios vaiką ugnyje, pažadino mergaitę riksmu. Ji dar valandėlę sėdėjo ugnyje, po to pašoko ir išvydusi prieš save damas, sušuko: „Atleiskite, aš užmigau ir nenuėjau melstis!“

Mergaitę moterys apžiūrėjo iš visų pusių – nei atlaso suknelė, nei medalionas ant kaklo, nei oda ar plaukai nuo ugnies nenukentėjo. O juk visi susirinkusieji regėjo, kaip ji sėdėjo tarp liepsnos liežuvių! Niekas nežinojo, net ką apie tai manyti. Kapelionas dėl visa ko pasimeldė ir apšlakstė vaiką šventintu vandeniu. Jei mergaitė nebūtų priklausiusi kilmingai giminei, ją galėjo apkaltinti raganavimu.

Nenorėdama problemų, karalienė išsiuntė mažąją grafaitę namo. Ją lydėjęs dvariškis viską papasakojo tėvui. Keistos dukters savybės jo nenustebino: tokiomis savybėmis pasižymėjo ir velionė žmona. Apie tai tėvas papasakojo ir karalienės pasiuntiniui, išgavęs jo pažadą tylėti. Šio pažado dvariškis neišdavė, nes visa istorija paaiškėjo vėliau, kai senukas jau buvo iškeliavęs anapilin.

Kaip ir motina, Renė gyveno neilgai. Būdama dvidešimt dvejų metų ji ištekėjo už savo tolimo giminaičio, o po kelių mėnesių maras pasiglemžė jos gyvybę. Renė nesuspėjo pagimdyti kūdikio, taigi ir perteikti neįprastų savybių.

 

Išbandymas Sorbonoje

Gandai apie neįprastus Marijos Sone iš mažo Provanso kaimelio gebėjimus sklido po Paryžių nebe vienus metus, bet niekas į juos rimtai nežiūrėjo. Pagaliau jie pasiekė patį karalių Liudviką XV, kuris įsakė nedelsiant pradėti tyrimą. Marija buvo atgabenta į sostinę kartu su tėvu, seserimi ir vietos kunigu.

1731 m. gegužės 12-ąją Marijos laukė neįprastas išbandymas. Vienoje didelėje Sorbonos salėje ant akmeninių grindų buvo uždegtas laužas iš penkiolikos masyvių ąžuolinių rąstų. Kaip pastebėjo liudininkas, „ugnis buvo tokia stipri, kad buvo galima iškepti jautį.“

Ant penkiolikos metrų atstumu nuo laužo pastatytų kėdžių susėdo garbūs liudininkai. Tarp jų buvo dvasininkų, Sorbonos profesorių, Paryžiaus vyskupas su savo svita ir burmistras, lydimas patarėjų.

17-metė Marija, neaukšta, liekna, palaidais plaukais, apsivilkusi ilgais baltais marškiniais, visiems nusilenkė ir atsigulė ant įkaitintų metalinių virbų, nutiestų virš ugnies. Virbai rėmėsi į du metalinius trikojus, kurie merginos galvai ir pėdoms buvo atrama. Liepsna greitai apėmė jos kūną. Išsigandusių žmonių šnabždesys greitai tilo, nes visiems tapo aišku, kad ugnis Marijai nekenkė. Mergina taip išgulėjo ketvirtį valandos, retkarčiais pakeisdama kūno padėtį, kol galiausiai atsigulė veidu į ugnį.

Protokole, kuris buvo padarytas tuojau po eksperimento, įrašyta, kad jos akys visą laiką buvo užmerktos ir atrodė, jog ji miega. Mokslininkai, vadovavę tyrimui, niekaip nesiryžo jo nutraukti, laukdami čia pat salėje buvusio hercogo nurodymų. O hercogas kažką aptarinėjo su vienu asmeniu iš savo svitos. Pagaliau Marijai buvo leista pakilti iš savo „ugnies ložės“. Tuojau po eksperimento mergina buvo apžiūrėta dvaro damų ir gydytojų.

Mokslininkai atrodė suglumę. Teologai aiškino: „Ją saugojo Dievo ranka, nes ji – be nuodėmės.“ Vėliau paaiškėjo, kad mergina salamandra galėjo be jokio nudegimo imti rankomis iki raudonumo įkaitintus geležinius daiktus, semti delnais išlydytą šviną ir netgi prisiliesti prie jo lūpomis. Tos neįprastos savybės, kad ir kaip būtų keista, negaliojo verdančiam vandeniui ir aliejui. Marijos sesuo pasakojo, kaip vieną kartą, verdant namuose muilą, keli verdančio aliejaus lašai užtiško ant Marijos kojos ir ji garsiai sušuko iš skausmo, o ant kojos atsirado nudegimo žymė.

Tolesnis Marijos likimas neaiškus. Tik žinoma, kad greitai po bandymo Sorbonoje ji su šeima buvo išvežta iš gimtojo kaimo. Vieni kalbėjo, kad tai padaryta Romos popiežiaus Benedikto XIII įsakymu, mat jis nusprendė paslėpti nuo krikščionių akių merginą, savo neįprastais sugebėjimais galinčią užtemdyti Evangelijos stebuklus. Kiti pašnibždomis pasakojo, kad velnio pasekėjai nusprendė paversti ją savo vyriausiąja žyne. O karalius, po kurio laiko pasidomėjęs Marijos likimu, gavo neaiškų atsakymą, jog toks „stebuklas“ nevertas „šviesiųjų asmenų“ dėmesio.

 

Akmeninis Brunas

Šio vaikino vardas buvo Brunas Kasiolis, ir jis gyveno Padujoje, tuometiniame universitete studijuodamas teisę. Amžininkų prisiminimuose Brunas iškyla kaip visiškai nejautrus ugniai, verdančiam vandeniui ir aliejui, taip pat šaltiesiems ginklams. Jis buvo tarsi akmeninė statula. Netgi kardo kirtis ir peilio dūris nekėlė jam grėsmės: žaizda nekraujuodavo, jos kraštai greitai sulipdavo ir greitai ant jaunuolio odos nelikdavo jokių traumos pėdsakų. Akmeninis Brunas mėgdavo linksminti draugus studentus, vienu gurkšniu išlenkdamas puodelį gėrimo, ką tik nuimto nuo ugnies. Vienąsyk susilažinęs jis išgėrė stiklinę verdančio aliejaus, visiems pademonstruodamas net neparaudusią gerklę ir liežuvį.

Bruno išdaigos apie porą metų stebino visos Padujos uolius katalikus, mat jaunuolio nebuvo galima apkaltinti raganavimu: jis lankydavo bažnyčią, melsdavosi, pasninkaudavo, gilindavosi į teologijos tiesas. Taip tęsėsi tol, kol universiteto rektorius neįsakė Brunui atsisveikinti su aukštąja mokykla. Tolesni jo pėdsakai dingsta.

 

…Ir ugnyje nedega

Prie praeitin nugrimzdusių įvykių galima pridėti dar vieną pasakojimą iš XX a. pradžios. Tai vyko 1920 metų pabaigoje Donbase, angliakasių sostinėje. Šio miesto turgaus pakraštyje vakarais vykdavo jaunimo šokiai, o dienomis pasirodydavo čigonai su šokančiomis dresiruotomis meškomis. Tačiau svarbiausiu atrakcionu čia buvo „ugniai atsparus čigoniukas“, pasirodydavęs tik vienąkart per dieną.

Liesutis, 12–14 metų juodaakis, su liemene, išsiuvinėta karoliukais, nuogomis rankomis ir krūtine, jis pasirodydavo, lydimas jauno augaloto tėvo. Ritualas būdavo vienodas: dvi pagyvenusios čigonės įžiebdavo ugnį, o tėvas apeidavo visus susirinkusiuosius su skrybėle, siūlydamas mesti į ją pinigų ir žadėdamas juos grąžinti, jei berniukas neišlaikys išbandymo ugnimi, kol nebus suskaičiuota iki 20.

Ugnis jau kaitriai liepsnodavo, kai čigonas pasiūlydavo patikrinti, ar liepsna išties kaitri. Išeidavo solidūs vyrai, su baime prikišdavo rankas prie liepsnos ir tuoj pat jas atitraukdavo. Skrybėlė greitai prisipildydavo monetų. Berniukas prieidavo prie laužo, atsiklaupdavo ir įkišdavo ranką į liepsną. Čigonas garsiai šaukdavo: „Viens!“ ir pamodavo ranka, liepdamas žiūrovams tęsti. „Du!“ – pagaudavo minia. Berniukas klūpodavo rimtu veidu žvelgdamas į ugnį, laižiusią jo ranką. Sulaukęs žodžio „dvidešimt“, jis pademonstruodavo susirinkusiai miniai visiškai nepažeistą galūnę ir išeidavo.

Šis veiksmas kartodavosi kasdien, jaudindamas visus susirinkusiuosius, kol valdžia gavo įsakymą iš aukščiau – į taborą įsiveržė saugumiečiai ir išsivežė berniuką su jo tėvu.

 

Kas slypi už šio fenomeno?

Gali būti, kad dėl visko „kalti“ neįprasti baltymai, nebijantys aukštos temperatūros. Bet juk visi minėtais atvejais ir drabužiai nepasiduodavo ugniai. Sprendžiant iš visko, galima kalbėti apie tam tikrą apsauginį lauką. Kokiu būdu šis laukas susiformuoja ir kaip jis gali būti paveldimas? Bet kuriuo atveju kalbama ne apie sąmoningą apsisaugojimą nuo liepsnos, o apie kažką pastovaus, natūralaus – apie savotišką apsauginę aurą, kuri suformuoja termoapsauginį apvalkalą.