Dabar Kūčios ir Kalėdos – krikščioniškos šventės, tačiau iki šios religijos įsigalėjimo daugelis tautų, tarp jų ir lietuviai, tuo pat metu švęsdavo Saulės sugrįžimą. Juk įdomu sužinoti tikrąją žiemos švenčių ir svarbiausių jos atributų kilmę.

 

magija

Pagoniškų švenčių šaknys

 

Nuo senovės gruodžio pabaigoje buvo įprasta švęsti Saulės sugrįžimo šventę. Gruodžio 20–23 d. Šiaurės pusrutulyje Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite, todėl dienos būna trumpiausios, o naktys ilgiausios. Nuo gamtos nenutolę protėviai žiemą laikė stagnacijos periodu, o Saulė jiems reiškė atgimimą, šilumą, gyvybę ir naują derlių. Žiemos saulėgrįža žemdirbiams žymėjo naujo gyvenimo pradžią, nes po ilgiausių metų naktų Saulė sugrįžta, ir dienos pradeda ilgėti. Linksmintis būdavo paranku dar ir dėl to, kad šaltymečiu gerokai sumažėdavo darbų, o nelikus pašarų dalį gyvulių tekdavo paskersti. Tad maisto šventėms užtekdavo.

 

Virsmas į krikščioniškas Kalėdas

 

Dabar Kalėdos visame krikščioniškame pasaulyje siejamos su Kristaus gimimo švente. Krikščionys tiki, kad Jėzų Mergelė Marija pagimdė mažame Betliejaus miestelyje. Jį pagarbinti lydimi Betliejaus žvaigždės atkeliavo Trys karaliai – išminčiai iš Rytų: Melchioras, Kasparas ir Baltazaras. Jie įteikė Jėzui dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Tais laikais tokios dovanos buvo didžiulės pagarbos ženklas.

 

Įdomu, kad krikščionys Kristaus gimtadienį pradėjo švęsti tik prabėgus daugiau nei 200 m. po jo mirties. Iš tiesų niekas nežino tikslios Jėzaus gimimo datos. Spėjama, kad jis galėjo gimti spalį tarp 6 m. pr. Kr. ir 30 m. po Kr. Manoma, kad gruodžio 25 d. buvo pasirinkta tik tam, jog atitrauktų žmones nuo pagoniškų viduržiemio švenčių šventimo. Šventės pavadinimas (angl. „Christmas“) reiškia „Kristaus mišias“ ir pradėtas vartoti nuo XI a., siekiant visiškai atsiriboti nuo pagoniškų tradicijų.

 

Kalėdos reikšminga ir visuotine švente tapo tik XIX a. Šiame amžiuje išpopuliarėjo ir dabartinės šventės tradicijos. Buvo sukurtas pirmas kalėdinis atvirukas, pradėtos puošti žaliaskarės, išrastos elektros lemputės, girliandos ir sukurtas šiuolaikinis Kalėdų Senelio įvaizdis.

 

Bažnyčios reformacijos metu Kalėdas kai kuriuose kraštuose bandyta uždrausti švęsti. Taip 1647 m. pasielgė anglų protestantai, norėdami atsikratyti senų katalikiškų tradicijų. Tačiau žmonės vis tiek slapta jas šventė, ir Anglijos karalius Karolis II 1660 m. draudimą panaikino. Naujai susikūrusiose JAV Kalėdas taip pat drausta švęsti iki XIX a. Šio amžiaus viduryje legaliai jas leista švęsti Alabamos, Luizianos ir Arkanzaso valstijose.

 

Šventinės žaliaskarės legenda

 

 

Eglutes puošti Kalėdų išvakarėse pradėta dar XVI a. Yra nemažai legendų ir pasakojimų apie šios tradicijos kilmę. Pagal vieną jų, anglų vienuolis šv.Bonifacijus, kuris skleisdamas krikščionybę vieną dieną sutiko būrelį pagonių, ketinusių po ąžuolu paaukoti dievams vaiką, vienu smūgiu jį nuvertė, o vietoj jo išaugo maža eglutė. Šventasis pagonims pasakė, kad tai – gyvybės medelis, simbolizuojantis amžiną Kristaus gyvenimą. Taip pat manoma, kad eglutė išpopuliarėjo dėl to, jog gruodį per šventes neraštingiems krikščionims mokyti Bažnyčia rengdavo biblinius vaidinimus. Išvarymo iš rojaus scenai reikėjo žalio medžio, o žiemą žali buvo tik visžaliai spygliuočiai, todėl ant jų ir kabinta nuodėmingųjų obuolių. Populiari legenda mini, kad protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris Kingas pirmasis eglėms puošti panaudojo žvakutes. Esą vieną Kūčių vakarą būdamas lauke susižavėjo pro žaliaskares spindinčiomis žvaigždėmis, todėl nusprendė savo namuose susikurti panašų grožį. Kalėdų eglutę itin išpopuliarino Anglijos karalienės Viktorijos šeima, 1840 m. nusifotografavusi prie padabintos žaliaskarės, kurią karalienei padovanojo jos vyras princas Albertas. Lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą minima 1853 metais. Paprotys jas puošti mūsų šalyje pradėjo plisti XX a. nepriklausomybės metais. Iš pradžių tai buvo daroma mokyklose, tik vėliau ši tradicija įsigalėjo ir namuose.

 

Dabar kalėdiniu laikotarpiu pasaulyje kasmet parduodama 34–36 mln. eglučių.Kiekviena eglės puošmena turi simbolinę prasmę. Tarkime, žvaigždė žaliaskarės viršūnėje simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, žvakės – gėrio pergalę prieš blogį, varpeliai – piemenis ir grįžimą pas Dievą, raudonos uogos – Kristaus kraują, o obuoliukai – gyvybę arba žmonių išvarymą iš rojaus. 1882 m. garsaus lempučių išradėjo T. Edisono kolega pirmas sugalvojo eglutę puošti elektros lempučių girlianda, o 1903 m. jas pradėta gaminti masiškai.

 

Populiarieji lietuviški personažai

 

Populiarus Kalėdų Senelio personažas siejamas su II a. dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusiu vyskupu Mikalojumi Myriečiu, kuris vėliau buvo paskelbtas šv. Nikolajumi. Pasakojama, kad jis pasižymėjo gerumu ir vargšams slapta dovanodavo dovanų bei pinigų. Kolonistams legendą apie Nikolajų išplatinus Amerikoje, jis buvo pavadintas Santa Klausu. Amerikiečiai ir sukūrė populiarią istoriją apie raudonai apsirengusį žilabarzdį senuką, per šventes pasikinkantį elnius, landžiojantį į namus pro kaminus ir slapta paliekantį vaikams dovanų. Galutinį ir šiuolaikiškiausią Kalėdų Senelio įvaizdį suformavo nuo 1931 m. kuriamos šventinės kokakolos reklamos.

 

Senosios lietuviškos Kalėdos buvo siejamos su Saulės išvadavimu iš tamsos jėgų ir tikėta, kad tai padaro mitinis herojus – elnias devyniaragis, atnešantis Saulę ant savo ragų. Jis, o ne Kalėdų Senelis, ir buvo svarbiausias senovės lietuvių žiemos švenčių personažas. Senaisiais laikais per šventes gausaus derliaus linkėdavo žyniai, o vėliau persirengęs Senis Kalėda, kuris vaizduodavo sudievintą protėvį. Kalėda būdavo apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu, prisilipdęs linų barzdą, ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Etnologai tvirtina, kad lietuviškas Kalėda niekaip nesusijęs su krikščionišku šv.Nikolajumi ar komerciniu Santa Klausu. Jis nedalijo materialių dovanų, tik laimino namus linkėdamas gerovės, skalsos ir darnos. Ir už tai pats būdavo apdovanojamas maistu arba kitais daiktais. Teigta, kad jo žodžiai pasižymėjo magiška galia. Lietuvių vaikai kalėdinių dovanų pradėjo gauti tik nuo XX a. pradžios. Dažniausiai tai būdavo kepiniai: riestainiai, pyragėliai, sausainiai. Turtingesnių šeimų atžalos gaudavo naujų vyžų, kaliošų, kojinių ar šalikų.

 

Įdomu

 

  • Germanų ir skandinavų gentys per žiemos šventes į namus parsitempdavo didžiulių rąstų ir juos degindavo 12 dienų, kasdien ką nors paaukodami liepsnose.
  • Biblijoje minimas Jėzaus pusbrolis Jonas Krikštytojas, kuris gimė kovą ir buvo pusę metų vyresnis už Jėzų. Tad Kristus turėjo gimti rudenį.
  • Įtarimų dėl Jėzaus gimimo datos kelia ir minimas faktas, kad Kūčių naktį netoli Betliejaus piemenys ganė gyvulius. Taigi jis negalėjo gimti žiemą.
  • Manoma, kad Betliejaus žvaigždė, kuri, pagal krikščionių pasakojimą, vedė išminčius pas kūdikėlį Jėzų, iš tiesų buvo kometa arba Uranas.
  • Sirijos dvasininkai teigia, kad ką tik gimusį Jėzų aplankė ne 3, o 12 karalių. Be to, tarp jų galėjo būti ir moterų.
  • Bolivijos gyventojai Kalėdų išvakarėse švenčia Gaidžio mišias. Tikima, kad gaidys pirmasis paskelbė Jėzaus gimimą, todėl kai kurie žmonės į vidurnakčio mišias atsineša gaidžius.
  • Pasak Ispanijoje populiarios legendos, sausio 6-ios naktį namus aplanko išminčiai ir balkone ar kieme paliktus vaikų batus pripildo dovanų. Tad ispanų vaikams dovanų tenka laukti iki sausio 6 dienos.
  • Indijoje kalėdiniu laikotarpiu vietoj eglučių puošiami bananų medžiai.
  • Anglijoje per visą XX a. tik per septynias Kalėdas buvo sniego.
  • Brangiausias kalėdinis atvirukas 2001 m. parduotas aukcione už 20 000 svarų (apie 238 000 Eur).
  • Kaune 2011 m. sukurta 16 m aukščio „smaragdinė“ eglutė iš 40 000 plastikinių perdirbtų butelių. Ji pateko į Gineso rekordų knygą kaip aukščiausia pasaulyje plastikinių butelių skulptūra.