Reikia pasidžiaugti, kad gyvename dabar, o ne prieš kelis šimtus metų. Nors visais laikais pasitaikydavo žiaurių bausmių, tačiau baisiausios buvo viduramžiais. Gerai, kad jie jau baigėsi… Šiandien mirtis elektros kėdėje arba mirtinos injekcijos suleidimas – palyginti dar nieko!

 

 

Bausmių pradininkai

Kai kurie istorikai teigia, kad ši bausmė buvo mėgstamiausia Romos imperatoriaus Kaligulos – pasmerktasis būdavo pakabinamas aukštyn kojomis tarp dviejų stulpų (kairė koja ir ranka prie vieno stulpo, o dešinė koja ir ranka – prie kito), o bausmės vykdytojai iš lėto pjūklu pjaudavo nelaimėlį per pusę, pradedant nuo tarpukojo. Kadangi žmogus kabo žemyn galva, smegenys pilnai aprūpinamos krauju, taigi šis išlieka sąmoningas iki pjūklas nenupjauna pagrindinės kraujagyslės. Kartais mirtis ištikdavo tik įpusėjus pjauti. Beje, Azijoje ši bausmė irgi buvo taikoma, tik ten nusikaltėlį pjaudavo nuo galvos. Kartais bausmei atlikti būdavo pasitelkiami gyvūnai. Drambliai pietryčių Azijoje netgi buvo specialiai mokomi traiškyti žmones. Šį žudymo metodą dar naudojo romėnai ir kartaginiečiai.

 

Viduramžių „perliukai“

Viduramžiais gana dažnas baudimo būdas buvo padalijimas – nelaimėlio kojos ir rankos buvo atskirai pririšamos prie arklių, o šie pasileisdavo bėgti. Rezultatas: žmogus padalytas į keturias dalis.

Bene skausmingiausia bausmė – odos lupimas. Nusikaltėlis dažniausiai būdavo pakabinamas už kojų ant, pavyzdžiui, medžio šakos, o baudėjai iš lėto lupdavo odą. Teigiama, kad būtent taip Sargonas II nubaudė Hamath miesto vadą Yahu-Bidhi.

Pasmeigimas – dar vienas žiaurus būdas nubausti nusikaltėlį. Tam būdavo naudojamas medinis kuolas, o ant jo pamaunamas prasikaltęs žmogus. Pamaudavo įvairiai: per išangę, per makštį ar netgi per burną. Mirtis būdavo lėta ir skausminga, kartais pamauta auka išgyvendavo dar keletą dienų.

Nusikaltėliams, kurie sirgo žiurkių fobija (buvo taikoma ir šios baimės neturintiesiems), ant pilvo buvo dedami šie graužikai ir uždengiami kibiru. Kibiro viršus būdavo kaitinamas, o žiurkės, norėdamos išsigelbėti, imdavo graužti aukos kūną. Atsižvelgiant į faktą, kad žiurkės gali pragraužti betoną ir net metalą, galima konstatuoti, kad žmogaus kūnas joms nėra sunkiai įkandama užduotis.

„Popiežiaus kriaušė“ – saldus pavadinimas, pagardintas nesaldžia realybe. Šis kankinimo būdas atsirado eretikų persekiojimo metu, ir tai buvo katalikų bažnyčios bausmė už neištikimybę, ištvirkavimą, erezijos skleidimą. Tai buvo rankinis metalinis, dažnai įmantriai inkrustuotas, prietaisas, savo forma primenantis kriaušę. Neištikimoms moterims „kriaušė“ buvo kišama į makštį, vyrams – į užpakalį, eretikams – į burną. Kankintojas paspausdavo prietaiso rankenėlę, tada „kriaušė“ išsiplėsdavo kaip žydinti gėlė ir supjaustydavo aukos vidurius. Žmogus kurį laiką kęsdavo kančias, kol visai nukraujuodavo.

 

Pjausto, kepa, verda…

Išdarinėjimą istorikai laiko itin sunkia mirties bausme. Auka būdavo pririšama ir pamažu šalinami jos vidaus organai. Paprastai ši išlikdavo gyva tol, kol nebūdavo pašalinama širdis ir plaučiai.

Lėtas pjaustymas – mirties bausmė, kuri Kinijoje buvo uždrausta vos prieš šimtą metų, o gyvavo maždaug nuo 900-ųjų. Iš nusikaltėlio galūnių kas kelios minutės buvo išpjaunama po mėsos gabalėlį, kol galiausiai jis mirdavo. Tačiau kartais prireikdavo išpjauti daugiau nei tūkstantį gabaliukų.

Dar viena bausmė – virimas. Tam buvo naudojamas didžiulis katilas su vandeniu, aliejumi, taukais ar netgi lydytu švinu. Vienais atvejais nusikaltėlis į verdantį skystį būdavo panardinamas iškart, kitais – skysčiui dar tik šylant ir laukiant, kol užvirs. Paprastai auka buvo skandinama nuo galvos. Kita alternatyva – kepimas, kai didžiulės keptuvės formos inde skystis apsemdavo tik dalį kūno. Šis kepdavo, kol gaudavo galą.

Kitas absurdiškas metodas – nelaimėliui per prievartą sugirdoma daug pieno ir medaus, tada jis pririšamas prie valties ir paleidžiamas plūduriuoti vandens telkinyje. Pienas aukai sukelia viduriavimą, o medus pritraukia vabzdžius. Galiausiai šis mirdavo nuo dehidratacijos, bado arba sepsinio šoko. Šioje istorijoje vabzdžiai atlikdavo kankintojų vaidmenį: jie geldavo ir kandžiodavo auką iki mirties. Tokiu būdu žmogus gali kankintis net keliolika dienų.

Kai kuriose šalyse kankindavo metaliniuose karstuose su skylėmis. Tokie karstai stovėdavo stati ir juose būdavo viena didesnė skylė ties aukos veidu, per kurią budelis galėdavo apklausti nelaimėlį, ir daug mažesnių skylių aplink visą karstą, – į jas budelis smaigstydavo durklus, taip žalodamas auką, kuri visa tai turėdavo ištverti stovėdama. Įprastai skylės durklams būdavo įrengiamos taip, kad šie smigdami nepažeistų gyvybiškai svarbių organų. Taip kankinimas galėdavo trukti ilgai ir skausmingai.