Kai ateina kovas, atsiranda viltis, kad tuoj prasidės pavasaris. Kaip ir priklauso pagal pavadinimą šis mėnesis – tai laikas, kada žiema kovoja su pavasariu, kai žemė maišosi su dangumi, bet džiugi žinia yra ta, kad galiausiai pavasaris paima viršų! Astronominė pavasario pradžia – kovo 20 arba 21 dieną, kai Žemė pasiekia ekvinokcijos tašką, kuris yra ties Avino žvaigždyno ragais. Pagoniškos keltų gentys pavasario lygiadienį švęsdavo Ostaros, arba pavasario ir aušros deivės, šventę. Nuo šios dienos orai tampa vis šiltesni, dienos saulėtesnės, ateina tikrasis pavasaris.

 

lygiadienis

Yra daug būdų, kaip švęsti šią dieną, laikantis tradicijų, tačiau dažniausiai Ostara yra skirti pažymėti pavasario pradžią ir atsinaujinantį žemės derlingumą. Stebėdami pavasarinius pokyčius, kaip atšyla žemė, orai, prasikala pirmieji augalėliai, žmonės tiksliai žinojo, kada tikėtis tikrojo pavasario atėjimo.

 

Ostaros šventė neatsiejama nuo magiškų ritualų. Kai kurie skirti atlikti vienumoje, kai kurie – mažomis grupelėmis. Pavasarį reikia pasitikti su ryškiomis spalvomis. Viskas, ko reikia – tai apsižvalgyti aplink. Neopagonys namuose turi įsirengę altorėlį, kurį, švęsdami Ostarą, dekoruoja ryškiomis, pavasariškomis spalvomis. Pirmieji pavasario žiedai ryškūs – sniego baltumo snieguolės, mėlyni žibučių žiedai, ryškiai geltonos forsitijų šakelės, šviesiai violetiniai, smulkūs alyvų žiedeliai, nauji, žali lapeliai, prasikalantys pro dar nespėjusį nutirpti sniegą.

 

Pastelinės spalvos laikomos pavasariškomis, ypač tinka įvairūs rausvi ir melsvi atspalviai. Ant altorėliaus galima patiesti pavasariškai žalią staltiesę, padėti violetinių ir mėlynų elementų, geltonų ir rožinių žvakių.

 

Ostara – tai pusiausvyros tarp šviesos ir tamsos laikas, nes diena susilygina su naktimi, todėl tinka naudoti šių dviejų skirtingų polių simbolius. Pavyzdžiui, dievo ir deivės statulėles, baltą ir juodą žvakes, Saulės ir Mėnulio simbolius, In ir Jan.

 

Ostara arba pavasario lygiadienis žymi augimo ir naujo gyvenimo pradžią, todėl ant namų altorėlio galima padėti ir vazonėliuose auginamų kambarinių augalų: krokų, narcizų, lelijų ar kitų magiškų pavasarinių gėlių.

 

Tai taip pat metas, kai gyvūnai tarsi pradeda gyventi naują gyvenimą. Ant namų altorėlio galima padėti pintinėlę su kiaušiniais, ėriukų, veršelių, triušių statulėles. Galima padėti ir stiklinę su pienu ar stiklainiuką medaus. Pienas simbolizuoja žindančius naminius gyvulius, kurie ką tik atsivedė jauniklių, o medus – tai gausos simbolis.

 

Kiti pagoniški pavasario lygiadienio simboliai – tai ir vabzdžiai, transformacijos fazėje, prieš atgimdami naujam gyvenimui (vikšrai, boružės ir kamanės), ir nuolat užsiėmusios bitės darbininkės, dūzgiančios po naujai sužydėjusios pievas, laukus ir miškus. Gamtos dievybės taip pat atlieka svarbų vaidmenį, prasidedant pavasariui. Senovės germanų gentys pavasarį skyrė dievybėms, Hernei, Florai, Gajai, Ačiui, garbinti. Su pavasario lygiadieniu siejami magiški akmenys: akvamarinas, rožinis kvarcas ir Mėnulio akmuo. Taip pat tradiciškai būdavo deginama ritualinė ugnis specialiuose katiluose ar kituose karščiui atspariuose induose.

 

Dauguma žemdirbių tikėjo, kad nuo pavasario lygiadienio, atsižvelgiant į Mėnulio fazę, galima pradėti sėti ir sodinti, arti ir akėti, ir atlikti kitus žemės ūkio darbus. Pirmąją Mėnulio savaitę galima sėti augalus, kurių žiedai arčiausiai žemės (špinatus, salotas, agurkus, kukurūzus ir pan.), antrąją Mėnulio savaitę galima sodinti augalus, kurie išstybsta šiek tiek aukščiau žemės lygio (pupeles, moliūgus, cukinijas pomidorus), trečiąją Mėnulio savaitę arba per pilnatį laikas sodinti šaknines daržoves: morkas, bulves, gėles, augančias iš svogūnėlių. Per delčią sėti ir sodinti geriausiai vengti, tačiau tai geras laikas ravėti daržus ir dirbti žemę.

 

Viduramžių Anglijoje tikėta, kad jei pievoje pasėsite daugiamečių saulučių, tai apsaugosite savo kiemą nuo fėjų. Kai saulutės pražys, vaikams reikėtų nupinti vainiką, kuris apsaugos nuo neigiamo dvasinio poveikio.

 

Ką tradiciškai valgydavo per Ostarą? Jokia pagoniška šventė anuomet nebuvo įsivaizduojama be mėsos patiekalų. Be mėsos būdavo ir kitų patiekalų, skirtų pasveikinti pavasarį – kiaušinių, ankstyvųjų žalumynų, daigų ir ūglių, ir net zefyrų!