Ar žinote, kad mes girdime ir tuos garsus, kurių mūsų ausys nepajėgia užčiuopti? Jie persmelkia ne tik mus iš vidaus, bet ir visą mus supančią realybę. Esame šios skambančios visatos dalis, todėl mūsų vidinis pasaulis „nusidainavimus“ gali ištaisyti, sustyguojant juos su visuotiniu skambėjimu. Tokio kosminio skambesio sklidini gongo garsai. Psichologijos studijos „Menas būti“ įkūrėjai Alicijai Eiliakas tai patvirtina jos pačios patirtis. Moteris tiesiog įsimylėjusi skirtingų planetų dažniais niūniuojančius gongus. Tačiau prasitaria, kad nėra nieko gražiau už žmogaus balsą.

 

Iš tikrųjų per garsų meditaciją įvairiausių garsų fone skambantis žmogaus balsas stebina: jis toks gyvas, šiltas, visai kitoks nei daugybė kitų skambesių. Ko gero, turėtume savo balsą labiau branginti. Kaip juo pasirūpinti?

Dainuoti. Ir ne šiaip sau dainuoti, bet per dainavimą stengtis pažinti save, dirbti su savimi. Visiems žmonėms būdingas polinkis viską vertinti, rūšiuoti, skirstyti į tai, kas gerai, ir tai, kas blogai. Taip vertiname visą mus supančią aplinką. Lygiai taip pat elgiamės ir su savimi – nuolat kritikuojame, jaučiamės nepakankamai geri, nuolat ko nors nepadarę, nenusipelnę, neverti…

Kodėl žmonės nedainuoja? Nes nuo mažens visiems kalama, kad norint dainuoti, reikia turėti klausą, nuostabų balsą ir, žinoma, atitinkamą išsilavinimą, baigti muzikos mokyklą, o geriausia – konservatoriją. Antraip verčiau neprasižioti… Manau, tai yra neteisinga. Toks mąstymas mus riboja, neleidžia mūsų kūrybiniam potencialui pasireikšti.

Žmogus iš prigimties moka dainuoti, groti – tereikia šiais gebėjimais naudotis! Dirbti su savo balsu ir tramdyti įsismarkavusį „vidinį kritiką“. Kai tik pavyksta tą vidinį kritiką „išjungti“, žmogus uždainuoja. Tai nuostabus atradimas – pajusti, kad gali, moki, nori!

 

Dauguma žmonių jums paprieštaraus sakydami, kad pas mus ir taip per daug scenoje dainorėlių, kurie nežinia, ar gali dainuoti, bet nori.

Kalbu ne apie atkuriamąją muziką, kurią atlieka profesionalūs muzikantai, o apie intuityviąją. Sisteminė muzika grojama vos kelis šimtus metų. Tūkstančius metų iki to laiko žmonės tiesiog dainavo arba grojo, taip išreikšdami savo liūdesį, džiaugsmą, ilgesį, meilę… Dainuodami ir šokdami tikėjosi įveikti ligas arba užsitikrinti kitų jiems svarbių dalykų – lietaus, derliaus, protėvių ir aukštesniųjų jėgų – globą. Net ir šiais laikais kai kuriose šalyse ši tradicija tebegyvuoja. Dar mūsų močiutės tai darė! Tiesiog susėsdavo ir dainuodavo.

Jeigu dainuojame iš širdies – gydome save ir kitus. Nebūtina iš karto eiti į sceną – dainuokime sau. Svarbu, kokie yra mūsų ketinimai: ar dainuojame tam, kad pasirodytume, gautume pripažinimą, ar tam, kad išreikštume tai, ką jaučiame savo giliausioje širdies kertelėje…

 

Gal todėl anksčiau žmonės gyveno tikrai ne lengviau, bet dejavo ir skundėsi mažiau?

Matote, su žmogaus balsu taip jau nutinka. Daug dainuodami pamažu išlaisviname ir savo emocijas, „atrakiname“ energetinį gerklės centrą. Čia, šioje vietoje, gyvena mūsų vidinis kūrėjas. Ne paslaptis, beveik visų šiuolaikinių žmonių gerklės čakra yra „surakinta“.

Kodėl taip yra? Todėl, kad mes visomis išgalėmis stengiamės save apsaugoti nuo skaudžių potyrių, užrakiname visus jausmus savyje. Neišsakome, ką iš tiesų galvojame. Pasakyti, ką jaučiame, dažnai neišdrįstame netgi sau. Balsui lavinti yra visai paprastų technikų. Viena jų – dainuoti taip vadinamus čakrų tonus. Toninis dainavimas pagrįstas tam tikrų balsių kartojimu tuo pačiu tonu. Konkrečiai gerklės čakros subalansavimui naudinga dainuoti kiek uždaresnę „e“ (tonas kaip rusų э) arba „ei“. Tai daroma gerklei išvirpinti, kad energija pagaliau imtų tekėti laisvai.

Kad ir kokių savęs ugdymo ar gydymo praktikų žmogus imasi, tas pastangas būtina susieti su pozityviu nusiteikimu, gerais ketinimais ir linkėjimais sau bei aplinkiniams. Veiksmus gerklės čakrai išlaisvinti galėtų lydėti mintis: „Aš lengvai sakau tai, ką jaučiu ir galvoju“. Juk visi mes žinome, kas vyksta, jeigu elgiamės priešingai, ar ne? Taip ir jaučiame, kad žodis gerklėje įstrigo arba nutylėta skriauda gerklę užspaudė, tarytum „guzas“ gerklėje atsistojo… Toninis dainavimas padeda tuos gniaužtus nuo gerklės pašalinti, atlaisvinti kelią energijos tėkmei.

Ši technika padeda ir sergant, nes terpę negalavimams sukuria ir užgniaužtos emocijos. Užkimimas, angina, gerklės uždegimas… Visų jų pagrindinė priežastis – surakintos emocijos.

 

Juk tai populiariausios vaikų ligos!

Taip, nes vaikai dar nesuvokia savo emocijų ir nesugeba jų išsakyti. Mažieji jas gali tik persirgti. Taigi angina savaip reikalinga. Ji atlieka svarbų vaidmenį – padeda apsivalyti ir emociškai. Visos infekcinės ligos turi tokią galią.

Aišku, išlieti emocinei įtampai, pykčiui ir agresijai geriau rasti kitokių būdų, nei laukti kol persirgsi. Vaikams per sudėtinga savo jausmus išsakyti (beje, dažnam suaugusiajam ne ką lengviau!), todėl kartais leidžiu jiems pasiautėti, padaužyti gongus ir būgnus. Taip tie nenuoramos „išmeta“ iš savęs susitvenkusį nerimą, o jų tėvai turi galimybę pasimokyti šiuos vaikų jausmus priimti, tuo pačiu ir padirbėti su savaisiais.

Mėgstu sakyti: „Aš esu gongas. Tu esi gongas“. Kiekvienas mūsų turime savo skambesį. Ir jeigu skambame visu rezonansu, vadinasi, esame sveiki. Taigi žmonės iš tiesų gali gydyti patys save.

 

Gongų gerbėjai tvirtina, kad būdami motinos įsčiose, aplinkinį pasaulį visi mes girdėjome kaip gongo gaudesį. Ar tai reiškia, kad gongų garsai mus taip mįslingai, netgi gydančiai, veikia, nes pažadina kažkur giliai mumyse glūdintį palaimingo jaukumo ir ramybės prisiminimą?

Gongo garsai yra tarsi atsitiktiniai, chaotiški, bet iš tikrųjų jų struktūra labai harmoninga. Jeigu užšaldytume tokiu garsu paveiktą vandenį, apžiūrėję jį pro mikroskopą pamatytume, kad jo molekulės yra nuostabiai taisyklingų formų. Atlikta ir daugiau bandymų. Tarkime, gongais buvo skambinama šalia idealiai lygaus paviršiaus, užžerto tiesiog mikroskopinio dydžio stiklo milteliais. Po kurio laiko eksperimento sumanytojai ant plokštės išvydo kvapą gniaužiančio grožio mandalas. Taip nutinka dėl to, kad gongo garsas harmonizuoja, išvalo aplink save viską, prie ko tik prisiliečia… Taip jis veikia ir žmogų, visus jo lygmenis – fizinį, emocinį ir dvasinį.

Kaip nors apibrėžti gongo garso harmoniją būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, mes girdime garsą, tačiau neįstengiame pasakyti, kokia tai nata, nes tai – jau šiek tiek kitokio mastelio gama. Taip skamba dangaus kūnai. Gongai – labai galingas instrumentas, kuriam leista veikti, ko gero, patį subtiliausią visatoje dalyką – žmogaus emocijas. Garsas iš pasąmonės gelmių iškelia emocijas į paviršių. Net ir tas, kurių jausti nenorime, kurias užgniaužiame savyje, kad netrikdytų, neskaudėtų, negąsdintų… Juk viską vertiname. Tas atstumtas, neįsileistas patyrimas kažkur nusėda ir pavirsta energijos tekėjimą trikdančia kliūtimi, energetiniu bloku, o po kurio laiko išryškėja kaip dvasinis ar fizinis sutrikimas. Garsas prasismelkia iki tų energetiniais kamščiais tapusių užspaustų emocijų, jas labai atsargiai išlaisvina, padeda joms išeiti į išorę. Emocinis potyris, nuo kurio nuplėšiama „blogio“ etiketė, nustoja žmogų griauti iš vidaus, jį sargdinti. Harmoningas garsas – ta pagalba, kurios mums reikia, kad atgautume pusiausvyrą ir ramybę. Ji būtinai ateina, jei tik mes leidžiame…

 

Dažnai girdime, kad neabejotinai palankiai mus veikia natūralūs gamtos garsai ir klasikinė muzika. Juk muzikos pasaulis toks įvairus. Kaip suprasti, ko klausytis, o ko vengti?

Niekada neapsiriksime klausydami savo vidaus. Garsai, kuriuos girdėti mums malonu, neabejotinai bus ir naudingi. Ir nebūtinai tai turi būti Mocarto kūriniai. Net techninė muzika, apie kurią įprasta sakyti, neva jos dermės mus ardo, tam tikru metu turbūt gali būti naudinga. Kartais būtent tokių garsų mums ir reikia. Juk jauni, energijos kupini žmonės eina ir šoka pagal tokią muziką ne be priežasties. Būtent tokių aštrių garsų, to, rodos, beprotiško ritmo tuo metu jiems ir reikia. Kiekvienas žmogus intuityviai pasirenka tokius garsus, kokie jam tą akimirką yra reikalingi. Ir per garso meditacijas esu mačiusi keisčiausių pasirinkimų. Po maudynių gongų garsuose dalydamiesi įspūdžiais žmonės pasako neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, vieniems iki saldumo malonu buvo klausytis garso, kuris kitiems asocijavosi su tuo bjauriu pojūčiu, kurį sukelia cypiantis garsas, pasigirstantis braižant stiklą kokiu aštriu daiktu. Iš pradžių niekaip negalėjau susiorientuoti, kuris iš skambėjusių garsų galėjo sukelti tokius prieštaringus išgyvenimus? Tik vėliau paaiškėjo, kad taip skirtingai žmonės reaguoja į vandenyno mūšos garsų šuorus. Tai tik patvirtino, kad garso suvokimas – labai subjektyvus patyrimas.

 

Garsų meditacijoje šalia gongų skamba daugybė archajiškų mums nepažįstamų instrumentų – „dainuojantys“ tibetietiški dubenys, šamanų būgnai, varpeliai, dambreliai, fleitos… Keisčiausia, kad po galingo gongų gausmo kuo puikiausiai girdimas net menkiausias šnaresys. Kaip tai įmanoma?

Stiprus garsas mumyse kelia įtampą. Jis užgula taip, kad priverčia atsitraukti šiaip jau nė akimirkai mūsų nepaliekančio minčių srauto. Net kai sąmoningai stengiamės atsipalaiduoti, mintys vis tiek įkyriai lenda… Ir čia atplaukia garso banga. Ji auga, ir staiga įvyksta toks „čik!“ – persijungimas, kvantinis šuolis… Mano ego staiga išnyksta. Nėra ego – nėra įtampos, nėra pasipriešinimo, vadinasi, ir kančios.

Ir tegul tai bus tik akimirka vidinės tylos bei tuštumos, tačiau kaip tik tą akimirką žmogus susijungia su tikruoju savimi, savo esybe – tuo, kas jis yra iš tiesų.

Nuostabiausia, kad šį patyrimą galime savyje sukaupti ir ilgainiui išmokti į tą ramybę patekti bet kada, kai tik norime, net apsiėję be stiprių garsų, kurie nutildytų mūsų mintis.

 

Vadinasi, mus gydo arba žeidžia ne pats garsas, o tai, ką jis išjudina mūsų esybės gelmėje?

Garso laukas sukuria galimybę patirti gilias sąmonės būsenas, kurių metu mūsų smegenys persijungia nuo būdravimui būdingo beta dažnio į alfa, teta ir delta dažnius, kurie apibūdina būsenas, mums pažįstamas iš įvairių miego fazių bei meditacijos. Mūsų „vidinis gydytojas“ skuba darbuotis itin aktyviai tada, kai smegenys veikia delta dažniu. Tai atitinka giliausio miego fazę, nepaprastai svarbią mūsų kūnui ir sielai. Šių laikų žmogui to labai trūksta. Įpratusiam nuolat kontroliuoti save ir viską aplinkui, užspeistam į kampą stresų, jam be galo sunku atsipalaiduoti ir pajusti, išgirsti save. Tad ir gongų skambėjimas tokiam kontroliuojančiam žmogui gali būti sunkus. Gaudžiant gongams, mūsų kvėpavimas ir širdis derinasi prie to kosminio skambesio visatos virpesių, o žmogus priešinasi, nes keisti įpročius nėra paprasta. Būna sunku paleisti kontrolę ir pasitikėti procesu. Tačiau įmanoma! Manau, atsipalaiduoti galima išmokti. Tai patyrimas, kuris kaupiasi mumyse. Tuomet grįžta jausmas, kurį vadinu pirminiu pasitikėjimu: „Žinau, kad viskas yra taip, kaip turi būti“. Nereikia su savimi kovoti, nieko teisti ir vertinti. Jaučiamės arčiau savo tikrojo buvimo, atpažįstame savąjį „aš“. Jeigu sugebėtume visiškai atsipalaiduoti, paprasčiau priimtume viską, kuo mus apdovanoja gyvenimas.