Bene didžiausią biologinę įvairovę turinti ir didžiausiais naftos ištekliais garsėjanti Venesuela šiandien nuskurdusi ir nelaiminga, o iš praeities spindesio teliko apleistos aukso ir brangakmenių kasyklos. Minimalus uždarbis siekia vos 10 JAV dolerių, o vidutinis – 50 JAV dolerių. Nusikalstamumo statistika bauginanti, tačiau vietiniai – šilti ir įdomūs. Todėl atsargumo taisyklių paisantys turistai iš šios šalies išsiveža ne tik sukrečiančių, bet ir pačių gražiausių prisiminimų.

 

venesuela

Aukso amžiaus pabaiga

 

Kai 1498 m. pro dabartinius Venesuelos krantus praplaukė Kristupo Kolumbo ekspedicija, niekas net neįtarė, kokie lobiai slepiasi į rojų panašioje teritorijoje. Tik prasidėjus šalies kolonizacijai ir ispanams atgabenus juodaodžių vergų prasidėjo belaisvių krauju aplaistytas Venesuelos aukso amžius. Vergų darbas sukrovė turtus vario ir aukso kasyklų bei plantacijų savininkams. Vergija buvo panaikinta tik XIX a. pirmojoje pusėje po šalį nusiaubusio nepriklausomybės karo. Venesuelą dar šimtmetį alino politinis nestabilumas, valstybiniai perversmai, pilietiniai karai ir diktatorių kaita. Sąlyginė demokratija šalyje įtirtinta tik 1959 m. Pokario metais JAV naftos bendrovių pastangomis Venesuela tapo viena iš stambiausių juodojo aukso – naftos – eksportuotojų. Norėdamas tuo pasinaudoti šalies labui prezidentas Carlosas Andresas Perezas nacionalizavo naftos gavybą. Šis įvykis buvo paminėtas didingomis puotomis, bet iš tikrųjų žymėjo geriausių laikų pabaigą. Keliems dešimtmečiams Venesuelos aukštuomenė tarsi išprotėjo, žmonės nežinojo, kur leisti pinigus, todėl net per didžiausią kaitrą moterys į teatrą eidavo pasipuošusios brangiausiais kailiniais. Visgi vieno indėnų išminčiaus žodžiai dabar skamba kaip pranašystė: „Nuniokoję gamtą, pamynę žmogiškumą, aukso nevalgysite…“ Dabartinėje Venesueloje skurdas bado akis, o daugelis valstybių savo piliečiams rekomenduoja į šią šalį nevykti.

 

Ekonominiai paradoksai

 

Senkančiais gamtos turtais apdovanota Venesuela šiuo metu šiek tiek primena paskutinių sovietmečio metų Lietuvą, kai gatvėse ir įstaigose tvyrojo chaosas, klestėjo korupcija, o parduotuvėse dėl būtiniausių prekių nusidriekdavo ilgiausios eilės. 2016 m. infliacija šalyje siekė 720 %. Tai didžiausias infliacijos mastas pasaulyje. Vadoaujantis ekonominiais tyrimais, iki 70 % žmonių Venesueloje gyvena žemiau skurdo ribos. Trūksta pagrindinių produktų – maisto, tualetinio popieriaus, vaistų, o dezodoranto flakonėlį galima nusipirkti tik užsisakius iš anksto. Ekonomikai augti nė kiek nepadeda ir šalies uždarumas. Vietinės valiutos net neleidžiama išvežti iš šalies. Visgi šioje šalyje visagalis yra doleris. Nors oficialiai keičiant ar atsiskaitant kortele už vieną JAV dolerį galima gauti 6 bolivarus, tačiau gatvėje keičiama 40 kartų pigiau. Taigi jei atsiskaitoma kortele, Venesuela atrodo brangi šalis, jei grynaisiais – vos ne pigiausia pasaulyje. Vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 JAV dolerių, ekskursijos ir turai – panašiai. Gerame restorane galima pavakarieniauti už 4 dolerius. O degalai čia pigesni už vandenį. 60 l degalų kaina – vos 6 doleriai, kai kuriose vietovėse dar pigiau. Taigi vietiniai nesikuklindami važinėja ypač galingais automobiliais. Gatvės atrodo egzotiškai, mat nepasiturintys naudojasi 1960–1980 m. JAV gamintais automobiliais.

 

Miestų pavojai

 

 

Venesuelos sostinė turistams kultūriniu požiūriu mažai kuo įdomi.Karakasas įkurtas XVI a. viduryje ir, atrodytų, čia turėtų būti gausu įdomių statinių, tokių kaip XVI a. bažnyčių ar vėliau statytų kolonijinio stiliaus pastatų. Tačiau tokių grožybių mieste nedaug, nes Karakasą ne kartą siaubė žemės drebėjimai. Visgi norintiems iš tikrųjų pažinti Venesuelą šiame mieste apsilankyti būtina. Pamatyti vis dar gražias, bet prišnerkštas gatves, apžiūrėti daugybę Simono Bolivaro, vienos ryškiausių Pietų Amerikos istorinių asmenybių, žymaus karvedžio ir politiko, vardu pavadintų aikščių ir paminklų. Dėmesio vertas Venesuelos universiteto architektūrinis ansamblis, sukurtas 1721 m. O miesto katedra, pastatyta 1636 m., atlaikiusi visas gamtas negandas, žavi autentiškumu. Visgi Karakasas pasaulyje garsus ne dėl meno ir kultūros. 2016 m. jis buvo oficialiai paskelbtas pavojingiausiu miestu pasaulyje. Čia įvykdoma gausybė žmogžudysčių: šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 120 žmogžudysčių. Apskaičiuota, kad daugiau nužudoma tik Hondūro San Pedro ir Meksikos Akapulko miestuose. Tačiau ištroškusieji egzotikos rizikuoja ir keliauja patirti Pietų Amerikos autentikos. Kelionių gidai rekomenduoja išsiverti iš ausų auskarus, nusisegti grandinėles ir laikrodžius, nusimauti žiedus, kad niekas nepatrauktų užpuolikų dėmesio. Nerekomenduojama demonstruoti ir naujausio modelio telefonų ar fotoaparatų. Turistams siūloma turėti kišenėse smulkių pinigų, kuriuos būtų galima atiduoti užpuolikams. O sutemus vertėtų likti viešbučiuose.

 

Gamtos stebuklai

 

Niekas į Venesuelą nevažiuoja pasigėrėti miestais. Keliautojai dažniausiai traukia prie turkio spalva spindinčios šiltutėlės Karibų jūros. Paplūdimių įvairovė didžiulė – nuo turizmo centru laikomos Margaritos salos iki ramaus ir beveik šeimyniško Rokeso salyno. Patys vietiniai labiausiai mėgsta kiek pigesnį Choronio kurortą. Jis panašus į atogrąžų rojų su balto smulkaus smėlio paplūdimiais, šiltomis bangomis ir palmių giraitėmis. O savaitgaliais atgyja barai ir klubai, kuriuose, lyginant su didžiųjų miestų pasilinksminimo vietomis, visiškai saugu. Pasimėgauti gamta čia keliauja ir alpinizmo entuziastai. Venesueloje yra puikių trasų Andų kalnuose, o kai kurie alpinistai net ryžtasi kopti į milžiniškus plokščiakalnius. Įspūdingiausiu laikomas Roraimos kalnas, kuriam įveikti gali prireikti net 6 dienų. Pasivarginti verta, nes Gvajanos aukštumose, kur yra daugiau nei 115 stalkalnių, suskaičiuojama apie 9400 augalų rūšių, iš jų 2322 – vien stalkalniuose. Maždaug trečdalio šių augalų nėra niekur kitur pasaulyje. Šalies pakrantė garsėja nuostabiomis salomis, kuriose galima ne tik kaitintis saulėje, bet ir pamatyti vėžlių. Ši nykstanti rūšis aptinkama Tortugos (arba vėžlių) saloje. Sala garsėja visiškai civilizacijos nepaliesta gamta. Nors čia trumpai buvo įsikūrę olandų kolonistai, kelis šimtmečius čia niekas nebegyvena. Dar įdomesnė šalies giluma su, atrodo, neįžengiamomis džiunglėmis, tačiau jose vis dėlto gyvena žmonių. Jų gyvenimo sąlygos nesikeičia kelis šimtus metų.

 

Verta pamatyti

 

  • Anchelio krioklys – aukščiausias krioklys pasaulyje. Kriokliui pavadinimas suteiktas amerikiečių lakūno Jimmy Angelo garbei. Šis amerikietis, ieškodamas aukso, 1937 m. avariniu būdu nusileido Aujan Tepui plokštikalnėje. Įgula išsigelbėjo, tačiau iš lėktuvo liko tik nuolaužos. Užtat vietoj aukso lakūnas atrado aukščiausią pasaulyje krioklį.
  • Kanaima  – gamtos draustinis, esantis Didžiosios Gvianos regione, dar žinomame La Gran Sabanos pavadinimu. Jame galima pasigrožėti Tepui viršukalne, išvysti savaną ir tropinius miškus.
  • La Restinga – vienas iš Venesuelos nacionalinių parkų. Šis gamtos stebuklas yra Margaritos saloje. Turistus čia traukia galimybė paplaukioti vaizdingais įlankos kanalais ir tuneliais, kurių labirintuose nepasiklysta tik vietiniai gyventojai. Pasak legendos, šią vietovę buvo pamėgusi viena įsimylėjėlių porelė, iš šios istorijos kilę kanalų ir tunelių pavadinimai.
  • Los Lanos regionas – bene populiariausia laukinės gamtos stebėjimo vieta. Lygumų gyventojai lanerai – puikūs raiteliai. Didžiuliuose ūkiuose, vadinamuose hatos, jie augina dešimtis tūkstančių galvijų.
  • Morrocoy nacionalinis parkas – populiariausias nacionalinis parkas Venesueloje, užimantis 30 tūkst. hektarų teritoriją. Šiame parke yra balto smėlio paplūdimių, nuostabaus grožio pakrančių.
  • Rokeso salyną sudaro daugiau nei 350 salų ir smėlėtų seklumų, išsidėsčiusių žiedu. Mat Rokesas yra atolas, kurio ilgis siekia bent 40 km. Žiedo centre tyvuliuoja lagūna, kurioje galima stebėti delfinus ir rajas, o panėrus apžiūrėti prašmatnius koralų sodus ir daugybės rūšių margaspalves žuveles.

 

Įdomu

 

  • Venesuelos moterys laikomos gražiausiomis pasaulyje. Šios šalies atstovės 6 kartus laimėjo „Mis Visatos“ titulą ir tiek pat kartų „Mis pasaulis“ karūną. Dailiosios lyties atstovės tokios dailios ne tik dėl maišyto kraujo, bet ir dėl daugybės plastinių operacijų – jos šioje šalyje labai populiarios.
  • Venesueloje itin paplitęs romas. Vietiniai juo užpila skorpionus ir vartoja kaip vaistą nuo gyvačių įgėlimų. Romo leidžiama ragauti net vaikams.
  • Venesuelos valstybinė kalba – ispanų, tačiau kai kurie gyventojai kalba vietinėmis kalbomis, jų šalies teritorijoje priskaičiuojama per 30. Beveik visi gyventojai yra katalikai (apie 96 %). Tankiausiai apgyvendintos šalies šiaurinės teritorijos.
  • Rokeso salynas garsus kaip dar vienas Bermudų trikampis. Per pastaruosius 20 m. virš šio salyno įvyko mažiausiai 15 incidentų, t. y. sugedo ar sudužo nedideli orlaiviai. Ypač šios kalbos pagarsėjo, kai prieš porą metų virš šios vietovės be pėdsakų dingo mados magnato Vittorio Missoni lėktuvas „BN-2 Islander“. Vis dėlto mistines teorijas šiek tiek pritildė magnato šeimos hipotezė, kad orlaivį galėję užgrobti narkotikų prekeiviai.
  • Arthuras Conan Doyle’is, susižavėjęs pasakojimais apie kristalais žėrinčią Roraimos kalno viršūnę ir čia klestinčią išskirtinę florą ir fauną, parašė nuotykių romaną „Dingęs pasaulis“. Romano herojus profesorius su tyrinėtojų grupe užkopia į kalną ir viršūnėje atranda neregėtą pasaulį, kuriame vis dar gyvena dinozaurai, beždžionžmogiai ir indėnai.