Įsivaizduokite: naudotų daiktų krautuvėlėje įsigyjate antikvarinę porcelianinę lėlę garbanotais šviesiai rusvais plaukais ir nėriniuota suknele. Parsinešate ją namo ir paliekate ant stalo. Kai grįžtate, pamatote, kad lėlė kažkokiu stebuklingu būdu pakeitė buvimo vietą. Nusprendžiate į tai nekreipti dėmesio: gal vėjas papūtė ar dar kas nors nutiko? Tačiau ankstų rytą prabundate ir girdite, kad kažkas vaikšto po namus ir dainuoja. Paskui pusryčiaujate svetainėje ant sofos. Staiga nei iš šio, nei iš to dingsta elektra, jūs nueinate paspausti jungiklio ir grįžę randate lėlę ant sofos, nors prieš tai jos tikrai ten nebuvo.

 

leles

Lėlės nuo senų laikų buvo linksma pramoga tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tačiau jos taip pat gali ir išgąsdinti. Šiuo metu kino teatruose rodomas siaubo filmas „Anabelė“ – vienas iš tokių pavyzdžių, kai lėlė kelia siaubą ir sumaištį. Prancūzija kurį laiką uždraudė viešai rodyti šį filmą, nes jis veikia pasąmonę ir sužadina pačius primityviausius, žiauriausius jausmus.

 

Istorijų apie pragaro lėles yra visame pasaulyje. Rytų Kanadoje esančioje Kvebeko provincijoje jauna moteris, neseniai peržengusi 20 metų slenkstį, buvo skaudžiai užgauliojama ir išnaudojama vyro, kuris ir pats užaugo panašioje smurtautojų aplinkoje. Nors tekėdama kanadietė žinojo apie būsimo vyro praeitį, tačiau nė neįtarė, koks jis taps iškart po vestuvių. Jai nuolatos teko slėpti mėlynes ir sumušimus nuo smalsių kaimynų akių. Keletą metų ji kentė despotą vyrą, kol sužinojo, kad yra nėščia. Kažkokiu mistiniu būdu kūdikis motinos įsčiose išgyveno, nors vyras smurtauti nesiliovė. Po gimdymo vyras bandė būti ramus, tačiau po 7 dienų vėl viskas buvo taip, kaip anksčiau.

 

Ji bandė keletą kartų pabėgti, tačiau vyras visada ją surasdavo pas draugus, kuriuos įtikindavo, kad moteris yra nevisiškai psichiškai stabili, ir susigrąžindavo į savo namus. Kai jos kantrybės taurė persipildė, moteris pabučiavo kūdikį, pasakė, kad jį labai myli, prakeikė vyrą ir nušoko nuo stogo.

 

Po daug metų aukcione buvo parduodama lėlė, kuri priklausė tai šeimai. Niekas jos nenorėjo pirkti, nes buvo kalbama, kad ji prakeikta. Tos moters vyras mirė žiloje senatvėje, o jo duktė per visą gyvenimą nepratarė nė žodžio. Jie visą gyvenimą praleido trobelėje prie ežero. Po žmonos mirties vyro gyvenimas tapo nesibaigianti kančia, kuri baigėsi tada, kai vieną dieną žvejodamas ežere, jis nuskendo. Globoti neįgalią mergaitę atvyko močiutė.

 

Moteris savo dukteriai buvo palikusi užkeiktą lėlę, kuri turėjo ją apsaugoti nuo pasaulio blogio ir tėvo įsiūčio. Į lėlės kūną ji įdėjo tam tikrų žolių, kurios turėjo apsaugoti dukters sielą. Ji taip pat užtemdė lėlės akis, kad ji nematytų blogio, sklindančio nuo tėvo. Galiausiai ji sulaužė lėlės kaklą ir vėl jį suklijavo, kad duktė prisimintų motiną, tokią kokią ji buvo visada, o ne paskutinę akimirką, kai gulėjo ant žolės su sulaužytu kaklu. Taigi užkeiktos lėlės, kad ir kokios jos būtų gąsdinančios, ne visada daro bloga žmonėms. Kai kurios, kaip, pavyzdžiui, ši – liudija skaudžią šeimos istoriją ir pasėja viltį, kad ateityje galbūt bus geriau. Tikriausiai ne veltui liaudyje sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio…

 

Mergaitę visą gyvenimo motinos užkerėta porcelianinė lėlė, maždaug 40 cm aukščio. Jos akys uždažytos juoda spalva. Rankos, veikas ir kaklas – su daugybiniais lūžiais, kurie kažkada bandyti klijuoti. Lėlės veidas išteptas kažkokia keista medžiaga, kad ji atrodo išbalusi ir papilkėjusi, lyg prieš mirtį. Ko gero, ši rudaplaukė, garbanota lėlė yra tragiško likimo moters personifikacija.