Apie akmenis įprasta galvoti, kaip apie negyvus gamtos kūrinius, kurie nėra verti išskirtinio dėmesio. Liaudies išmintis tai įliustruoja posakiu: „Nei gimsta, nei auga, nei miršta, o yra“. Vis dėlto, atsirado faktų, galinčių paneigti minėtą posakį ir maža to – atskleidžiančių dar negirdėtų dalykų. Trovantai – išskirtiniai akmenys ne vien dėl to, kad gali augti, bet ir dėl to, kad netgi gali daugintis. Kas tai – gamtos išdaiga, nauja gyvybės forma ar gerai paskleisti pramanai?

 

"trovantai"

Akmenų gyvybės paslaptis

 

Šis unikalus geologinis reiškinys randamas mažame Kostešti miestelyje, Rumunijoje. Nors vyrauja daugybė teorijų apie šių akmenų susidarymą, tačiau bene dažniausiai yra teigiama, jog jie susidarė iš didelės smiltainio koncentracijos. Trovantų viduje glūdi kieta uoliena, kurią supa susicementavusio smėlio kiautas. Perskėlus šį akmenį pusiau, jo viduje galima pamatyti medžio rieves primenančius raižinius. Teigiama, jog akmenims susidaryti, sutvirtėti ir augti, padeda vanduo (taip pat ir lietaus) bei dumblas, kuriuose gausu įvairių mineralų, pavyzdžiui, kalcio karbonato. Būtent vanduo ir yra šių akmenų gyvybės šaltinis. Tačiau tuomet kyla klausmas – kodėl vanduo ar dumblas skatina augti ne visus akmenis, o tik trovantus? Įvairių sričių mokslininkai atsakymo ieško jau kelis šimtmečius.

 

Prieštaringi tyrinėjimų aiškinimai

 

Aiškinantis fizikines, chemines bei biologines šių akmenų savybes, buvo atlikta įvairių, jų kilmę aiškinančių tyrimų bei iškelta šimtai hipotezių. Tiesa, kai kurios jų paremtos daugiau fantastinėmis idėjomis nei rimtais moksliniais argumentais. 2008 m. Tarptautinis Geologijos Kongresas, esantis Osle, pateikė argumentų, jog iki šiol dominuojantis trovantų įvardijimas, kaip gausi smėlio koncentracija, yra neteisingas. Šios hipotezės tyrinėjimai buvo pradėti dar 1883 metais Karpatų teritorijoje ir tik maždaug 1900 metais buvo prieita išvada, kad trovantuose nėra mineralinio sluoksnio, kurį mokslininkai įvardijo tiesiog pseudokoncentracija. Taip pat tyrinėtojai teigė, kad šių akmenų viduje nėra ir jokio atskiro branduolio. Jų manymu, trovantai sudaryti iš paprasto karbonatinio tipo cemento. Tačiau remiantis kitų mokslininkų tyrimais, vietose, kur randami trovantai, prieš maždaug 6 mln. metų, buvo nuosėdų baseinai, kurie ir lėmė nestandartinę šių akmenų struktūrą. Ko ne visose hipotezėse sutinkama, kad gravitacijos jėga, žemės drebėjimai, tarpmolekulinės jėgos (atskiriančios arba sujungiančios atomus) bei visi kiti procesai, veikiantys žemės paviršių, turėjo įtakos itin stipriam smėlio grūdelių sukibimui arba, kitaip tariant, susicementavimui, kuris yra svarbus aiškinantis trovantų kilmę. Kol kas mokslininkai, nors ir deda akivaizdžiai dideles pastangas, siekdami įminti trovantų paslaptį, vis dar negali logiškai paaiškinti, kodėl būtent šie akmenys plečiasi. Manoma, kad dar yra gerokai per drąsu teigti, kad šie akmenys gali būti ar yra organiškos kilmės.

 

Šiandieninės teorijos

 

Daugelis mokslininkų sutinka, kad galingi seisminiai reiškiniai prisidėjo prie šių smėlio – cemento darinių. Tačiau tai nepaaiškina esminio reiškinio: kaip ir ar iš tiesų šie akmenys auga? Atlikti stebėjimai bei turimų duomenų analizės įrodė, kad šie akmenys nuo kelių centimetrų gali užaugti iki 2 metrų. Tiesa, yra teigiama, kad jie gali užaugti ir iki 6 – 8 metrų, tačiau tokius skaičius mokslinininkai neigia. Nors kai kurie trovantai yra ganėtinai dideli, manoma, kad tokį dydį jie vargiai pasiektų. Mokslininkai paskaičiavę, kad trovantai paauga vos 4 – 5 cm per tūkstanmetį. Kaipgi jie paauga? Įrodyta, kad po stipraus lietaus, trovantai, priešingai nei įprasti akmenys, ne tik sušlampa, bet ir sugeria lietaus mineralus. Mineralai susimaišę kartu su cheminėmis medžiagomis, įsigeria į šiuos akmenis ir sukuria įvairias reakcijas, prilygstančias spaudimui. Minėtasis spaudimas, skatina išcentrinį akmenų augimą bei, kaip manoma, netgi dauginimąsi. Vis dėlto dauginimosi reiškinys yra itin diskutuotinas klausimas, mat trovantams sušlapus, ypač po lietaus, ant jų paviršiaus pradeda formuotis tarsi mažesnės ataugos, mažesni akmenukai. Be to, gamtoje randama itin daug suaugusių trovantų, tačiau nė vienas iš jų nėra vienodas. Įdomu, kad ilgą laiką vietiniai rumunai šiuos gamtos kūrinius naudojo (ir tebenaudoja) statybinėms reikmėms ar, pavyzdžiui, antkapių gamybai.

 

Žiupsnelis mistikos

 

Sakoma, kad dažniausiai baiminamasi to, kas nežinoma. Trovantai – ne išimtis. Gilioje senovėje vieni žmonės šių akmenų vengdavo, tačiau kiti įžvelgdavo juose ypatingas magiškas galias. Rumunų legendos byloja, kad šie akmenys prišaukia nelaimes. Teigiama, kad tie, kurie turi savyje daugybę pykčio, pavydo bei kitų neigiamų emocijų, užsiima magija ar kerais, lankosi vietose, kuriose gausu trovantų. Manoma, kad ten galima ne tik pasigėrėti kraštovaizdžiu, bet ir pajausti mistinę aurą, kurią, senolių teigimu, šie akmenys skleidžia. Nuo senų laikų, vietiniai gyventojai trovantus vadina „akmenimis, kurie auga“, turėdami ir tiesioginę, ir perkeltinę prasmę. Dalis vietinių teigia, kad tai nėra eiliniai akmenys. Jų manymu apie ypatingus šių akmenų bruožus kalba išskirtinis vidus, primenantis medžio rieves, kas, anot vietinių gyventojų, reiškia gyvybę. Įdomu, kad atsiranda vis daugiau teigiančių, jog šie akmenys yra gyvi organizmai, kurie reaguoja į aplinkos veiksnius. Tiesa, nors poveikio žmogaus dvasinei ar fizinei sveikatai iki šiol nebuvo pastebėta, tačiau remiantis žiniuonių pasakojimais, trovantai gali užtraukti prakeiksmą tiems, kurie kitiems linki blogo.

 

Trovantų „pusbroliai“

 

Augantys akmenys aptinkami ne tik Rumunijoje, bet ir dar keliose pasaulio vietose – Riedančių kamuolių paplūdimyje (Kalifornija) bei Džeimsono žemėje (Rytų Grenlandija), o Mirties slėnyje (JAV) randami ne augantys, o judantys akmenys. Neįtikėtina, kad daugiau nei 300 kg sveriantys akmenys, palieka po savęs akivaizdžiai matomą nušliaužto kelio ruožą. Įdomiausia tai, kad jų nušliaužtas kelias kartais tiesus, o kartais vingiuotas. Vis dėlto nė vienas nėra realiai matęs, kaip juda šie akmenys. Problema ta, jog Mirties slėnio teritorija yra itin akylai saugoma ir bet koks žmogaus įsikišimas yra griežtai draudžiamas. Dėl šios priežasties mokslininkams sunku ištirti tikrąją akmenų slinkimo priežastį. Be to, tokie stebėjimai reikalauja itin daug resursų bei laiko ir, kaip pastebi patys mokslininkai – tai vieni iš nuobodžiausių tyrimų. Tačiau čia slypi ir kita pusė – mokslininkų sunkumai siekiant išssiaiškinti akmenų paslaptį yra naudingi parko valdybai, nes paslaptys labiausiai domina turistus.

 

Turistų traukos centras

 

Daugelis turistų savo kelionės tikslu pasirinkę Balkanų šalis, neaplenkia ir netikėtumų kupinos Rumunijos, kurioje yra aptinkami šie paslaptingi akmenys. 2004 metais trovantai buvo įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą ir yra saugomi „UNESCO“. Norint užtikrinti šių neįprastų geologinių kūrinių saugumą, 2005 metais buvo įkurtas Trovantų rezervatas (rum.k. „Rezervaţia Naturală Muzeul Trovanţilor“). Šiame muziejuje po atviru dangumi galima pamatyti nesuskaičiuojamą galybę keistų formų bei dydžių išskirtinių gamtos kūrinių, susiformavusių dar prieš milijonus metų. Be to, kai kurie iš jų atrodo kaip tikri talentingo skulptoriaus darbai. Pasivaikščiojimas po rezervatą yra nemokamas, todėl lankantis šiame krašte, tikrai vertėtų aplankyti šį muziejų. Kas žino, galbūt trovantai yra dar viena neištirta neorganinė gyvybės forma, kuri patvirtintų tai, kad Žemės planeta vis dar turi daugybę neatskleistų paslapčių.

 

Kitos keistos vietos, kurias vertėtų aplankyti

 

  • Uluru arba Ayers akmuo yra vienas lankomiausių bei labiausiai atpažįstamų Australijos objektų. Tai didžiausias monolitas (smiltainis) pasaulyje, siekiantis 348 metrų aukštį, o jo ilgis aplink – 9,4 km. Besileidžiant saulei akmuo nusidažo pačiomis įvairiausiomis spalvomis: nuo kaštoninės iki mėlynos ar violetinės, o jai tekant akmuo tampa degančios raudonos spalvos.
  • Hoia Baciu miškas dar vadinamas rumuniškuoju Bermudų Trikampiu ir visame pasaulyje yra žinomas dėl jame vykstančių paranormalių reiškinių. Daugybė žmonių įėję į šį mišką pasiklysta ar pradingsta visam laikui. Čia pastebėti keisti ir nepaaiškinami gamtos reiškiniai. 1968 m. šių apylinkių gyventojas nufotografavo keistus ratilus pievoje, kurie galbūt galėjo būti ateivių darbas. Biologijos profesorius A. Siftas, tyrinėjęs šviesos ir magnetinių laukų reiškinius šiame miške, sukaupė didžiulį fenomenalių nuotraukų archyvą, kuris mistiškai dingo iškart po jo mirties.
  • Centralija – nedidelis miestelis Pensilvanijoje (JAV), kuris dar žinomas kaip vaiduoklių miestas. Seniau buvęs populiariu kasybos miestu, po netikėtų iš po žemių atsivėrusių liepsnų, jis tapo negyvenamu. Po anglies išsiveržimų, Centralijoje padaugėjo keistų reiškinių, pavyzdžiui, po gyventojų namų, mokyklų bei kitų statinių grindimis atsiverdavo degančios žemės ertmės, o jų sukeltuose gaisruose žuvo ne vienas miestelio gyventojas. Nuo ugnies ir karštų garų, miestelį apgaubdavo tirštas rūkas. Dėl to iki 2013 metų čia liko mažiau nei 10 drąsiausių gyventojų. Ši apleista gyvenvietė tapo įkvėpimu kuriant siaubo filmą „Tylioji Kalva“.
  • Hillier ežeras, telkšantis Australijoje, yra kuo tikriausia gamtos išdaiga. Vietoje įprastos mėlynai žalsvos spalvos, ežeras stebina tiek vietinius gyventojus, tiek turistus šviesiai rožine spalva. Nors ežeras itin sūrus (apie tai išduoda baltos jo pakrantės), jis nėra gilus, todėl jame leidžiama maudytis. Pasiekti Hillier yra gan sunku, nes jis yra apsuptas miškų, vienoje iš Australijos salų. Įdomu tai, kad mokslininkai vis dar negali išsiaiškinti, kodėl šio ežero spalva yra būtent rožinė, o jų iškeltos hipotezės kaskart vis paneigiamos.
  • Zhangye Danxia reljefas susidarė prieš maždaug 24 milijonus metų Kinijoje. Raudono smiltainio ir mineralinių nuosėdų darinys yra vienas unikaliausių geologinių fenomenų. Įdomu, jog kalnuose urvai susiformavo ne giliai į vidų, o priešingai – paviršiuje. Šviečiant saulei, reljefas nusidažo ryškiais mėlynos, raudonos bei geltonos spalvos atspalviais, sukurdamas vaivorykštės įspūdį ar primindamas išskirtinį menininko darbą. 2010 metais Zhangye Danxia kraštovaizdis buvo įtrauktos į „UNESCO“ Pasaulio paveldo sąrašą.