Donorystė apipinta įvairių mitų, iš kurių dauguma tikrai nėra teisingi. Logiška, kad žmogus nesąmoningai priešinasi tam, jog jo kūne atsiras svetimas organas. Netgi labai sunkūs ligoniai, žinodami, kad tik organo persodinimas gali išgelbėti gyvybę, dvejoja, o kai kurie laukia iki paskutinės minutės tikėdamiesi stebuklo…

   

Donorystė ir religija dera?

 

Donorystės kliūtimi tampa netgi religiniai įsitikinimai. Paskutiniais visuomenės apklausos duomenimis, apie 39 % žmonių nežino, ar organų donorystė suderinama su religija. Iš tikrųjų pasaulyje tik kelios sektos – Jehovos liudytojai ir kai kurios budizmo šakos – nepritaria donorystei. Tačiau šnekantis su kunigais arba ligoninėse prašant artimųjų, kad sutiktų paaukoti mirusiojo organus, dažnai atsisakymo priežastis būna tokia: nesutinkame, nes esame religingi… Dėl to medikams tenka įdėti daug pastangų prašant, kad mirusiojo artimieji paaukotų gyvybingus organus, o vėliau, kad psichologiškai parengtų sunkius ligonius svetimo žmogaus organo persodinimui.

   

Mitas Nr. 1 – organus gali parduoti

 

Viena dažniausių priežasčių, kodėl atsisakoma paaukoti artimojo organus – kad kas nors kur nors gali juos parduoti. Įsivaizduokite: jeigu išimta širdis tinka persodinti tik tris valandas, tai kas per tokį trumpą laiką sugebėtų ją parduoti ir persodinti? O kur dar įvairūs tyrimai, kad ji tiktų konkrečiam recipientui. Tų tyrimų labai daug! Tačiau legendos labai gajos: kažkas kažką užmušė, kažką išėmė, kažkas kažką girdėjo… Taigi geriau neturėti nieko bendra su ta problema. Tačiau požiūris kardinaliai keičiasi, jeigu šeimoje atsiranda žmogus, laukiantis transplantacijos. Tada žiūri į kitus ir negali suprasti, kaip žmonės nesutinka po mirties atiduoti savo organų tiems, kuriems jų labai reikia. Galbūt pavyktų išgelbėti dar vieną gyvybę! Visi turėtų apie tai pamąstyti. Šiuo metu Vokietijoje svarstoma, ar morališkai žmogus gali reikalauti kokio nors organo, jeigu pats neturi donoro kortelės ir nesutinka paaukoti savo organų?

   

Pasikeitę įpročiai – tikrovė ar mitas?

 

Pasak kai kurių medikų ir mokslininkų, istorijos, kuriose pasakojama apie pasikeitusį žmonių charakterį, perimtus donoro pomėgius, yra išgalvotos. Po organų transplantacijos dažniausiai pasikeičia gyvenimo būdas, jis nėra toks intensyvus, dėl rizikos sveikatai tenka atsisakyti kai kurių pomėgių. Vietoj jų atsiranda naujų, gal todėl žmogui atrodo, kad nauji įpročiai, pomėgiai yra lyg koks donoro palikimas, gautas kartu su jo širdimi ar inkstu. Po tokių ekstremalių išgyvenimų – organų persodinimo – žmonės yra labiau linkę gilintis į savo jausmus, pojūčius, neretai keičiasi ir jų požiūris į gyvenimą, vertybes.

 

Dabar bandoma ištirti, ar asmenys, kuriems buvo persodintas donoro organas, perima ir jų pomėgius, įpročius. Kalbant apie įpročių pasikeitimą po transplantacijos daugumą dalykų lemia psichologija, tačiau galbūt galima kalbėti apie ląstelinę atmintį. Žmogaus organizmo ląstelėse esanti DNR molekulė turi tam tikrą atmintį. Tai ir yra tas mažas kabliukas, už kurio būtų galima užsikabinti, kad su šios DNR molekulės perkėlimu į recipiento organizmą gali atsirasti ir tam tikros donoro savybės, patirtys.

   

Sensacingi pasakojimai

 
  • Užsienio spaudoje galima rasti pasakojimų apie pojūčius žmonių, kuriems buvo persodinti donorų organai. Garsiausia – amerikietės Silvijos Kler istorija, kuriai buvo persodinta širdis ir plaučiai. Apie savo išgyvenimus moteris parašė knygą. Buvusi šokėja teigė, kad po transplantacijos netikėtai pajuto potraukį alui ir vištienos kepsneliams, nors anksčiau jų nemėgo. S. Kler teigė išsiaiškinusi, kad vaikinas, kurio širdis jai buvo persodinta, žūdamas automobilio avarijoje turėjo vištienos kepsnelių su savimi.
  • Pagyvenęs kaukazietis, kuriam buvo persodinta jauno afrikiečio širdis, pamėgo klasikinę muziką. Vyras sužinojo, kad jo donoras buvo muzikantas ir žuvo avarijoje, prie krūtinės spausdamas smuiką.
  • Neapolio gyventoja Silvana Peska padavė į teismą chirurgą, persodinusį jai širdį. Operacija buvo sėkminga, tačiau moteris tvirtino, kad po transplantacijos ji labai pasikeitė. Buvusi linksma Silvana tapo liūdna, ją pradėjo kamuoti depresijos priepuoliai. Moteris tvirtino išsiaiškinusi, kad jai buvo persodinta širdis vyro, kuris nusižudė dėl nelaimingos meilės.
  • Amerikos spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai vaikui buvo persodinta už jį šiek tiek vyresnio nuskendusio berniuko širdis. Po kurio laiko jis pradėjo jausti vienos kūno pusės silpnumo simptomus tarsi būtų lengvai paralyžiuotas. Vėliau paaiškėjo, kad tokią negalią turėjo donoras.
  • Dar vienas žiniasklaidoje paskelbtas atvejis, kai vyras po širdies transplantacijos staiga pakeitė valgymo įpročius – prisivalgęs jausdavo kaltės jausmą. Paaiškėjo, kad jam buvo persodinta paauglės balerinos, kuri nuolat jaudinosi dėl kūno linijų, širdis.