Indėnams taikos pypkės rūkymo ceremonija – tai ritualas, kurio metu susijungia fizinis ir dvasinis pasauliai. Jiems pypkė – tai grandis, jungianti dangų ir žemę. Ugnis pypkėje – tai saulė danguje, o tabako mišinys – tai Žemės gėrybės. Vietiniams Amerikos gyventojams pypkė – tai fizinė maldos išraiška.

 

Taikos pypkės rūkymas – palyginti nesudėtingas ritualas. Taikos pypkė – tarsi kilnojamas altorius. Pypkė prikimšta arba tabako arba specialaus mišinio, kurį vadina „Kinik kinik“. Pastarajame mišinyje nėra tabako, nors prieš pat ritualą kartais įmaišoma šiek tiek džiovintų tabako lapų. Ritualinis tabako rūkymas suprantamas kaip dovana dvasioms. „Kinik kinik“ mišinyje gali būti įvairių žolelių: meškauogės, storalapės šventžolės, tūbės lapų, ypatingą aromatą suteikia raudonojo gluosnio žievė ir kt. Kai kurios indėnų gentys taikos pypkę ruošdavo su haliucinogeninių savybių turinčiais kvaitulinio pejotlio kaktuso pumpurais.

 

Ceremonija prasideda tabako kimšimu į pypkę. Pypkės dūmai išpučiami į keturias puses – tai dovana motinai gamtai, tėvui dangui ir visagaliam Dievui Vakan Tanka. Taikos pypkių yra skirtingų rūšių, kurios naudojamos skirtingiems tikslams. Būna asmeninių, šeimos ir bendruomenės pypkių. Tačiau visos šios pypkės naudojamos, siekiant sustiprinti ryšį su visatos jėgomis ir Kūrėju.

 

Apie taikos pypkę sklando daugybė legendų. Pasakojama, kad kartą Lakotų indėnų gentyje buvo išsiųsti keli vyrai surasti dingusį bizoną. Keliaudami tolumoje jie pamatę žmogystą einant link jų. Žinodami, kad reikia saugotis priešų, vyrai pasislėpė krūmuose ir laukė. Galų gale, jie išvydo, kad link jų artėjo moteris. Priėjusi arčiau, moteris sustojo ir pažvelgė į juos. Vyrai suprato, kad ji gali juos matyti, nors jie buvo pasislėpę. Rankoje ji nešė kažką panašaus į lazdą. Nepaprasto grožio indėnė nešė dovanų jų genčiai – ypatingąją taikos pypkę.