Ar įmanoma peržengti mirties slenkstį ir vėl sugrįžti į gyvenimą? Po tragiškų atsitikimų likę gyvi žmonės ne kartą tiksliai nupasakojo „kelionės scenarijų“. Tačiau gydytojai ir kiti žmonės skeptiškai reaguoja į tokią pomirtinę patirtį. Gal taip organizmas bando apsisaugoti nuo traumos, keliančios pavojų gyvybei?

     

Išvaduotas iš mirties gniaužtų 

                                                   

Kartais išgirstame neįtikėtinų istorijų, prieštaraujančių mūsų suvokimui. Štai viena jų. Žmogus važiuoja greitkeliu, staiga nesuvaldo automobilio ir su didžiule jėga trenkiasi į medį. Vairuotojas papuola į savo sulankstyto automobilio spąstus ir negali krustelėti. Jis sunkiai sužeistas, jo gyvybė pamažu gęsta. Staiga nelaimėlis pajunta, kad kažkokia jėga jį pradeda traukti aukštyn. Kol gelbėtojai darbuojasi bandydami jį išlaisvinti, jis pakyla į orą palikdamas savo suniokotą kūną. Žmogaus vaidmuo pasikeičia: jis jau nebe įvykio dalyvis, o stebėtojas. Tada stoja tamsa, ir atsiveria tunelis, kuris jį praryja. Ilgo koridoriaus gale „keliautojas“ mato keistą šviesą, girdi balsus, kurie jį guodžia ir ramina. Tada tuneliu vėl grįžta į nelaimingo atsitikimo vietą, girdi kalbant gelbėtojus ir pajunta skausmą.

 

Tai tipiškas pomirtinės patirties – reiškinio, kurio neįmanoma paaiškinti, – apibūdinimas. Stebėtinai daug žmonių išgyveno tokius patyrimus ir detaliai juos nupasakojo.

   

Tiesa ar ne?

 

Klausimą, ar yra pomirtinis gyvenimas, žmonės gvildeno dar žiloje senovėje. Šis susidomėjimas nė kiek nemažėja ir dabar. Tai iš dalies lėmė modernių medicinos technologijų, padedančių greitosios pagalbos darbuotojams išgelbėti vis daugiau gyvybių, sukūrimas.

 

Žmonės, kuriems po nelaimingų atsitikimų vos pavyko išvengti mirties, pasakojo apie savo keliones anapus. Kai 1972 m. buvo išleista daktaro Reimondo Mūdžio didelio populiarumo sulaukusi knyga „Gyvenimas po mirties“, tokie pasakojimai tapo plačiai žinomi, ir prasidėjo maždaug 20 metų trukusios diskusijos apie pomirtinį patyrimą. Vieni žmonės šias istorijas laiko viso labo pasakomis iš dvasių pasaulio. Kiti spėja, kad likusieji gyvi yra spaudžiami bulvarinės spaudos ir pasakoja žurnalistams tai, kas, šių manymu, turėtų patikti skaitytojams. Kažin ar išgyvenusieji pomirtinį patyrimą kalbėtų tą patį, jeigu nebūtų skaitę panašių pranešimų spaudoje? Trečia grupė žmonių remiasi mokslinėmis prielaidomis ir pomirtinį patyrimą vadina paprasčiausiomis haliucinacijomis. Juos domina vienintelis klausimas – kas šias haliucinacijas sukelia?

 

Netikra kelionė

 

Skeptikai mano, kad žmonės, pasakojantys apie pomirtinę patirtį, yra nuoširdūs, bet iš tikrųjų jie nebuvo anapus. Jie tokį patyrimą laiko realybės veidrodžiu, neturinčiu nieko bendra su pomirtiniu gyvenimu. Bet kaip tada paaiškinti minėtus atvejus?

 

Įsivaizduokime, kad aukos iš tikrųjų paliko savo kūną. Tai reikštų, kad jų esybės dalis atsiskyrė nuo fizinio apvalkalo. Išgyvenusieji yra įsitikinę, kad taip ir buvo. Tačiau nėra racionalaus pagrindo tuo tikėti.

 

Dauguma psichologų ir fiziologų pomirtinį patyrimą lygina su transo būsena ir jį lydinčiomis haliucinacijomis. Didžiulio fizinio ir psichinio šoko paveiktos smegenys išskiria labai daug cheminių medžiagų, vadinamų endorfinais, kurie slopina skausmą ir sukelia laimės bei geros savijautos pojūtį. Endorfinai veikia panašiai kaip ir tam tikri sintetiniai vaistai, suteikdami ramybės jausmą, apie kurį pasakoja pomirtinės patirties turintys žmonės. Kai kurie pabuvę anapus ne tik atsikrato mirties baimės, bet netgi apgailestauja, kad teko sugrįžti iš ten, kur nėra skausmo.

 

 

Įdomybės

 

● Neįtikėtina, tačiau vairuotojas Andru Linas liko gyvas, kai įvykus avarijai jo galvą kiaurai pervėrė5 cmpločio metalinis strypas. 34-erių metų vyras užmigo vairuodamas ir rėžėsi į tvorą. Tvoroje buvęs metalinis strypas vyrui sulindo per gerklę ir išlindo per galvūgalį. Stebuklas, kad jis išliko gyvas ir gali mėgautis visaverčiu gyvenimu. Dviejų vaikų tėvas neseniai patyrė dar vieną avariją, kai į jo automobilio galą rėžėsi girtas vairuotojas. Atrodo, kad vyras tikrai gimęs po laiminga žvaigžde.

 

● „Žmogus miršta ir tuo momentu, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai pripažįsta jį mirusiu. Girdi neįprastą ausiai triukšmą, kažką panašaus į garsų skambesį arba dūzgimą, ir tuo pačiu metu pajunta judąs didžiuliu greičiu ilgu tamsiu tuneliu. Po to kažkuriuo momentu pasijunta nebeturįs fizinio kūno… Netrukus jį apspinta kitų žmonių sielos, matyt, kad sutiktų ir jam padėtų. Jis mato mirusių giminaičių ir bičiulių sielas, galop pasirodo šviečianti esybė, iš kurios sklinda tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokios ligi šiol nebuvo sutikęs“, – taip JAV filosofijos daktaras psichiatras Reimondas Mūdis savo knygoje „Gyvenimas po mirties“ aprašo prie mirties slenksčio buvusių, tačiau atgaivintų žmonių išgyvenimus. Knygos autorius kalbėjosi su pustrečio šimto klinikinę mirtį patyrusių žmonių.

 

● Anot gydytojų, ištikus klinikinei mirčiai jokio pasaulio suvokimo negali būti, nes smegenys nebefunkcionuoja. Vadinasi, žmogus nieko negali nei jausti, nei girdėti.