Legenda apie šv. Gralį afišuojama spaudoje, grožinėje literatūroje ir fantastikoje, populiariuose kino filmuose. Tačiau tikrosios šv. Gralio dingimo aplinkybės ir taurės buvimo vieta lieka nežinomi.

 

gralis

Viena mokslininkė, Janice Bennett, knygos „Šv. Laurynas ir šv. Gralis“ autorė, yra įsitikinusi, kad šventojo Gralio pėdsakai veda nuo šv. Petro kelionės į Romą takais iki šv. Laurynu III amžiuje ir jo amžinojo poilsio vietos Ispanijoje. Šią taurę, kuri gal yra šv. Gralis, o gal ir ne, dabar galima pamatyti Valensijos katedroje. Janice Bennett mano, kad Valensijoje saugoma taurė ir yra tas šv. Gralis, iš kurio Jėzus Kristus gėrė per paskutinę vakarienę. Vėliau ši taurė buvo naudojama surinkti nukryžiuotojo kraujo lašams.

 

Anot legendos, šv. Gralio taurė turėjo mitinių galių. Dauguma pasakojimų apie karalių Artūrą yra legendos apie šv. Gralį. Pirmasis jas aprašė prancūzų poetas Chrétienas de Troyesas (1130 – 1191). Gali būti, kad legendą – tai krikščioniškųjų istorijų ir senovės keltų legendų apie stebuklingų antgamtinių galių turintį katilą kratinys.

 

Kodėl žmonės ieško šventojo Gralio? Dauguma žmonių nori rasti šią mitinę taurę, nes tikima, kad ji daro didžiulius stebuklus. Vienas iš garsiausių visų laikų žmonių, kuris ieškojo šventojo Gralio, buvo legendinis Anglijos karalius Artūras. Jis turėjo tyrą širdį, o rasti šią relikviją, tikėta, galėjo tik turintysis tokią širdį. Karalius Artūras su riteriais išvyko į Kryžiaus žygius, kurie truko daugiau nei 11 metų. Karalius Artūras norėjo rasti šventąjį Gralį, kad galėtų garantuoti taiką mituose minimai Kameloto karalystei.

 

Legendoje apie karalių Artūrą pasakojama, kad seras Galahadas iš tikrųjų rado šv. Gralį ir jį atnaujino. Yra manančių, kad šv. Gralis netgi nebuvo taurė. Vienoje legendoje pasakojama, kad Gralis buvo akmuo, kuris nukrito iš dangaus ir kuriame slėpėsi neutraliai nusiteikę angelai, kai Liuciferis neteko Dievo malonės. Trečiose legendose pasakojama, kad Gralis buvo negili pailga lėkštė, skirta pristatyti nukirsdintas priešų galvas.

 

Juozapo iš Arimatėjos ryšys su šv. Gralio legenda gali būti datuojamas nuo kito prancūzų poeto, Roberto de Borono, rašiusio XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje, kūrinio. Juozapas iš Arimatėjos buvo labai turtingas žmogus. Šiame kūrinyje pasakojama istorija apie Juozapą, kuriam apsireiškęs Jėzus Kristus, padovanoja šventąjį Gralį ir liepė jį saugoti kaip savo akį. Vėliau jau kiti rašytojai aprašė, kaip Juozapas naudojo šv. Gralį rinkti ant kryžiaus mirusio Jėzaus Kristaus kraują. Surinkęs nukryžiuotojo kraują Juozapas iš Arimatėjos pradėjo Komunijos dalijimo praktiką. Vėliau taurė buvo nugabenta į D. Britaniją. Taip pat sklando gandai, kad šv. Gralis iš tikrųjų saugomas D. Britanijoje kelių labai patikimų sargybinių, kurių dinastiją pradėjo tas pat Juozapas iš Arimatėjos. Juozapas netrukus buvo paskelbtas šventuoju ir, manoma, kad šv. Gralis gali patekti tik į to žmogaus rankas turi tokią pat tyrą širdį kaip Juozapas iš Arimatėjos.

 

Šiandien šventasis Gralis kartais naudojamas kaip terminas, metafora, skirta apibūdinti kažką labai svarbaus ir ypatingo.