Vampyrai – seni kaip pasaulis. 4000 metų prieš Kristų klestėjo seniausia žinoma šumerų civilizacija. Jau tada Tigro ir Eufrato žemupiuose kaimo žmonės pasakodavo šiurpias istorijas apie aplink gyvenvietes slankiojančias piktąsias dvasias.

 

Mesopotamijos slėnyje prieš daugelį metų apsigyveno klajoklių iš Rytų gentys. Šumerai išrado ratą, raštą. Molinėse dantiraščių lentelėse ateitiems kartoms jie užrašė savo tikėjimo tiesas. Rojaus sąvoka šumerų civilizacijoje neegzistavo. Visi velioniai po mirties keliaudavo į požeminę karalystę.

 

Ekimu, kai kuriuose šaltiniuose Edimu, buvo piktosios dvasios, atsisakiusios įžengti į požemio karalystę, todėl pasmerktos amžinai klajoti Žemėje. Žemėje jos pasirodydavo kartu su atšiauraus vėjo gūsiais. Išvertus iš šumerų kalbos Ekimu reiškia: „Tas, kuris pagrobė“. Mirusi siela gali tapti Ekimu dvasia:

 
  • Jei mirė nesava, žiauria mirtimi (buvo nužudytas, mirė iš bado, nuskendo ar žuvo mūšyje);
  • Jei mirė nesavalaike mirtimi (laukiantis kūdikio);
  • Jei mirė nuo nepalankių aplinkos sąlygų (dykumoje jo kūnas suiro taip ir nepalaidotas);
  • Jeigu laidotuvėse nebuvo laikomasi visų papročių;
  • Jeigu velionis neturėjo šeimos ar kitų brangių asmenų.

Šios dvasios dažnai darydavo pikta žmonėms: sukeldavo epidemijas ir kurstydavo elgtis nusikalstomai. Paslapčia įslinkę į namus, jie iščiulpdavo gyvybės syvus iš miegančių vaikų. Kartais šios dvasios apsėda gyvuosius. Išvaryti jas labai sunku, tačiau kartais padeda ištaiginga laidotuvių vakarienė, surengta vėlių garbei. Kitaip nei vėlesnėse kultūrose vampyrai, Ekimu šmėklos nesiurbdavo kraujo tiesiogine prasme. Jie įsiskverbdavo į augalų, gyvūnų ir žmonių auras ir taip juos nužudydavo. Tie, kurie mirdavo nuo Ekimo dvasios kerų, taip pat tapdavo piktosiomis dvasiomis.