Ilgą laiką skaistybė visame pasaulyje buvo laikoma bene didžiausia dorybe. Nekaltybė apdainuota liaudies dainose. Tai tarsi maža, graži paslaptis, kurią iki vestuvių privalėjo saugoti jauna mergina. Net ir šiais laikais yra žmonių, kurie dėl religinių ar asmeninių priežasčių pasirenka ją saugoti. Nekaltybės saugojimas – tai tarsi pasipriešinimas šiuolaikiniam, seksualumu ir erotika persmelktam, mąstymui.

 

Kažkada nepažeista mergystės plėvė reiškė merginos dvasios tyrumą ir stiprybę. Pasidalinti tuo su savo mylimuoju buvo laikoma ypatingai sakraliu dalyku. Senovės Romoje nekaltos mergelės kartais visą gyvenime praleisdavo šventyklose. Jos būdavo vadinamos deivės Vestos vaidilutėmis, kurios galėjo turėti santykių tik su dievybėmis, bet ne su mirtingaisiais žmonėmis.

 

Skaistybė savo vertės nepraranda iki šiol. Seniau visi norėjo tyros nuotakos, nes tai buvo būdas užtikrinti, kad toji moteris pratęs vyro giminę. Be to, retas kuris norėtų auginti nesantuokinius vaikus… Šiandien pasirinkimas saugoti skaistybę priklauso nuo asmens religingumo, filosofinių pažiūrų, sveikatos būklės arba tiesiog bjaurėjimosi lytiniais santykiais.

 

Visų laikų garsiausia nekalta mergelė buvo šv. Marija, Jėzaus motina. Ne tik krikščionybėje buvo kalbama apie nekalto prasidėjimo stebuklą. Tokios istorijos siekia pagonybės laikus. Antikinėje literatūroje rašoma, kad didvyrius, dievus ir pusdievius, Dionizą, Heraklį, Mitrą, pagimdė nekaltos mergelės.

 

Maždaug penktajame amžiuje krikščionių dvasininkai, norėdami, kad dar daugiau žmonių atsiverstų į monoteistinę religiją, pradėjo ieškoti sąsajų su pagonybe. Sutapatintos tradicinės šventės su krikščioniškomis, senosiose šventyklų vietose buvo pastatyti ir įrengti krikščionių maldos namai. Žmonės iki šiol tiki, kad nekaltoji mergelė saugo ir gina žmones nuo Dievo rūstybės.

 

Praeityje moterys nekaltybę nutardavo saugoti dėl socialinių priežasčių. Tuo metu moterys buvo visiškai priklausomos nuo vyrų, tėvų ir brolių, neturėjo jokių teisių į palikimą, todėl pasirinkusios saugoti skaistybę galėjo įgyti bent kiek daugiau pagarbos ir laisvės. Pasirinkusios skaistų gyvenimą, jos galėjo nebebijoti būti prievarta ištekintos, skursti ar mirti gimdymo metu. Pagal bažnyčios filosofiją vienuolės buvo laikomos Kristaus nuotakomis, todėl turėjo būti tyros siela ir kūnu.

 

Viktorijos laikų Anglijoje buvo nepriimtina ištekėjusioms moterims siekti mokslo. Vienintelė išimtis būdavo taikoma tik senmergėms.