marco poloVisas vardas – Marco Polo

Gimimo metai ir vieta – 1254 m. rugsėjo 15 d. Venecija (tuometinė Venecijos respublika)

Mirties metai ir vieta – 1324 m. sausio 8 d. Venecija (tuometinė Venecijos respublika)

 

Marco Polo – vienas garsiausių pasaulio keliautojų ir atradėjų. Jis leidosi į kelionę Šilko keliu, vėliau pastarąjį aprašė. Jis tapo pirmuoju žmogumi Europoje, papasakojusiu apie egzotiškąjį Azijos kraštą. Vyrai jam pavydėjo drąsos ir ryžto, išminčiai – sumanumo, o Europos literatai žavėjosi jo pasakojamomis istorijomis.

 

Vieniša vaikystė

 

 

M. Polo gimė turtingoje Nicole Anna Defuseh ir Niccolò Polo šeimoje. Marco tėtis buvo pirklys. Jis kartu su broliu Maffeo Polo daug keliavo verslo reikalais, tad savo šeimą buvo apleidęs. Į Aziją N. Polo išvyko, kai žmona buvo septintą mėnesį nėščia. Tai buvo paskutinis kartas, kai Marco tėvai matė vienas kitą. Netrukus gimus berniukui motina mirė, tad jis buvo patikėtas tolimų giminaičių globai. Berniuką priglaudę dėdė ir teta jį mokė lotynų kalbos, supažindino su pasaulio žemėlapiu, atskleidė krovininių laivų panaudojimo paslaptis, netgi išmokė įvertinti įvairių gaminių kainas. 1269 m. iš kelionės grįžo N. Polo. Tuo metu paaugliui buvo 15 m. Tai buvo pirmasis tėvo ir sūnaus susitikimas.

 

Gyvenimą pakeitusi kelionė

 

Kai vaikinui sukako 17 m., tėvui ir dėdei vėl teko leistis į kelionę. Tačiau šį kartą N. Polo nepanoro palikti sūnaus, tad pakvietė jį keliauti kartu. 1271 m. prasidėjo 4 m. trukusi M. Polo kelionė į Aziją. Beje, į tolimą kelionę vyrai leidosi ne tik ieškoti turtų, bet ir ketindami išpildyti Mongolų imperijos lyderio Kublai Khano įsakymą. Kai Niccolò ir Maffeo keliavo tik dviese, K. Khanas įteikė jiems popiežiui skirtą laišką. Jame buvo pateiktas prašymas – popiežiaus K. Khanas prašė atsiųsti šimtą išsilavinusių šventikų, galinčių išmintingai vadovauti mongolams. Keliautojai šį laišką perdavė, tačiau popiežius šimto šventikų K. Khanui neatsiuntė. Jis paskyrė du vienuolius, suteikė jiems teisę įšventinti į kunigus, įteikė dovanų K. Khanui ir palaimino vyrų kelionę. Vis dėlto šventieji patikėtiniai pabūgo jiems tekusios naštos ir pabėgo. Įsimintiną kelionę vyrai tęsė vieni. Kelionę pradėjo Pietų Venecijoje: keliavo Viduržemio jūra, vėliau pasiekė sausumą. Tuomet aplankė Armėniją, Persiją, Afganistaną ir ten nusidriekusius Pamyro kalnus, kur dėl Marco užklupusios ligos buvo priversti trumpam laikui įsikurti. Atgavę jėgas keliautojai žygiavo toliau, kol priėjo Gobio dykumą. Marco savo užrašuose rašė, kad dykuma tokia didelė, jog ją pavyktų pereiti tik per metus. „Dykumoje matėsi tik kalnai, smėlis ir neaprėpiami toliai. Mes badavome“, – savo atsiminimų knygoje rašė M. Polas. Laimė, užsispyrę keliautojai šią dykumą įveikė vos per 30 d. Po 4 m. klajonių Šilko kelią pavyko įveikti – Marco, Niccolò ir Meffeo pasiekė Kiniją.

 

Mongolijos valdovo patikėtinis

 

1271 m. prieš paliekant Veneciją keliautojai sutarė Azijoje praleisti kelerius metus. Tačiau į gimtinę vyrai negrįžo net 23 m. Vos atvykusius svetimšalius Mongolijos valdovas K. Khanas pasitiko šiltai ir svetingai: pakvietė patogiai įsikurti bei surengė prašmatnią puotą. Vėliau Niccolò ir Meffeo pasiūlė užimti svarbias pareigas karališkoje tarnyboje, o pakerėtas Marco kaip keliautojo gebėjimais paskyrė jį savo asmeniniu pasiuntiniu. K. Khanas siųsdavo pastarąjį į iki tol europiečiams neregėtas vietoves: Birmą (dabartinis Mianmaras), Indiją, Tibetą. Po kelerių metų jaunajam pasiuntiniui valdovas pasiūlė tapti gubernatoriumi ir Yanzhou miesto mokesčių inspektoriumi. Vyrai gyveno sotų ir laimingą gyvenimą, bet praėjus beveik 20 m. po jų išvykimo nusprendė grįžti namo. K. Khanui vyrų nutarimas nepatiko, tačiau leido jiems išvykti tik su viena sąlyga – keliautojai privalėjo palydėti Mongolijos princesę į Persiją, kur ji turėjo ištekėti. Norėdami kuo greičiau iškeliauti sutiko ir kartu su princese bei dar keliais šimtais valdovo kareivių išplaukė jūra. Tiesa, kelionė daugeliui jų buvo pražūtinga. Dėl audrų ir siaučiančių ligų išgyveno tik 18 žmonių. Sėkmingai ištekinę Mongolijos gražuolę ir dar 2 m. užtrukę kelyje Venecijos didvyriai pagaliau grįžo namo.

 

Įsimintinų istorijų įamžinimas

 

Grįžimas į Veneciją buvo itin nemalonus. Juk buvo praėję beveik ketvirtis amžiaus, todėl vyrų išvaizdos buvo gerokai pasikeitusios. Kai Marco grįžo namo, jau buvo suaugęs ir barzdotas vyriškis, vargiai prisimenantis gimtąją kalbą. Keliautojų artimieji netikėjo, kad prieš juos stovintys nepažįstamieji – tai Marco, Niccolò ir Meffeo. Tačiau po ilgų įtikinėjimų namiškiai juos priėmė. Vis dėlto nenuorama Marco namie praleido vos 2 m. ir vėl išsiruošė į žygį. Šį kartą jis buvo lemtingas. Genujoje patekęs į kalėjimą M. Polo susipažino su rašytoju Rustichello da Pisa. Jam Marco papasakojo apie savo keliones ir ką jose matė: dalijosi prisiminimais apie Aziją, nematytą prabangą, gyventojų papročius, neįsivaizduojamus turtus bei egzotinius gyvūnus. R. da Pisa keliautojo žodžius užrašė, o istorijų rinkinį pavadino „Il Milione“ (liet. „Milijonas“, geriau žinomas kaip „Marko Polo kelionės“). Knyga publikuota 1299 m. Prancūzų, italų ir lotynų kalbomis išleista knyga sulaukė nepaprastos sėkmės ir tapo skaitomiausia Europoje. Tai buvo viena pirmųjų knygų, kuri atskleidė Azijos paslaptis bei įkvėpė daugybę keliautojų, tarp kurių buvo ir didelis „Il Milione“ gerbėjas Cristoforo Colombo. Istorijų rinkinyje M. Polo apibūdintas kaip antropologas ir etnografas, kuris domėjosi kultūra, tradicijomis, žmonių elgesiu. Teigiama, kad M. Polo knyga geriausiai ir itin tiksliai apibūdina Šilko kelią.

 

Didžiausia laimė – šeima

 

Išėjęs į laisvę M. Polo grįžo į gimtąją Veneciją ir apsigyveno didžiuliuose rūmuose, kuriuos kartu su tėvu ir dėde nusipirko už iš Azijos parsivežtus pinigus. 1300 m. vedė kito keliautojo dukterį Donatą Badoer, kuri jam pagimdė tris dukteris – Fantiną, Bellelą ir Morettą. Turtingas ir klestintis M. Polo dosniai rėmė kitus keliautojus, tačiau nusprendė daugiau niekada nepalikti gimtųjų namų, nes laimę rado šeimos glėbyje. 1323 m. Marco susirgo sunkia liga, o po metų mirė. Pasakojama, kad jam merdint draugai ir „Il Milione“ knygos gerbėjai mokėjo jo šeimai, kad galėtų jį pamatyti paskutinį kartą. Jie tikėjosi išgirsti prisipažinimą, kad knygoje sugulusios neįtikėtinos istorijos – išgalvotos. Tačiau netgi mirties patale Marco laikėsi savo versijos. „Aš nepapasakojau nė pusės to, ką mačiau“, – prieš mirtį ištarė vienas garsiausių Europos keliautojų.

 

Iš kur atsirado „Marco Polo“ žaidimas?

 

Vakaruose gana populiaru žaisti „Marco Polo“ žaidimą. Jis nesudėtingas, judrus ir žaidžiamas vandenyje, tad ypač patinka vaikams. Išrenkamas vienas žaidėjas, kuriam medžiagine juostele užrišamos akys. Pastarasis nieko nematydamas turi rasti ir paliesti kitus žaidėjas. Tas, kurį paliečia, tampa pagrindiniu žaidėju, ieškančiu kitų. Užrištomis akimis žaidėjui padeda tik garsai, t. y. jis ištaria žodį „Marco“, o kiti – „Polo“. Aiškinama, kad garsiojo keliautojo vardu žaidimas pavadintas dėl to, kad M. Polo keliavo tarsi užrištomis akimis ir niekuomet nežinojo, ką ras galutinėje kelionės stotelėje. Kada „Marco Polo“ žaidimas pradėtas žaisti pirmą kartą, tyrinėtojai nesutaria. Tačiau pastebima, kad ši pramoga buvo itin populiari 1960-aisiais.

 

Įdomu

 

  • Mokėjo mongolų, persų, arabų ir turkų kalbas.
  • 1841 m. zoologas Edwardas Blythas vieną avių rūšį pavadino „Marco Polo“. Neįtikėtinai didelės avys pradėtos auginti Afganistane.
  • Yra tikinčių, kad M. Polo niekada nepasiekė Azijos kraštų, o jo užrašytos istorijos – pramanai.
  • Keliaudamas matė daug egzotiškų gyvūnų, kuriuos aprašė savo knygoje. Tačiau dažnai klysdavo ir teigdavo matęs mistinio pasaulio padarus. Pavyzdžiui, krokodilą apibūdino kaip ilgą gyvatę, galinčią aštriais nagais sudraskyti ir vienu ypu suėsti gyvą žmogų, o raganosį vadino vienaragiu.
  • Knygoje rašė apie naftą – tai pirmoji tokia užuomina Vakarų literatūroje.