Šiaurės Korėja pasauliui mažai žinoma šalis. Kiek daugiau apie ją išgirstame pasirodžius retoms, bet ryškioms naujienoms apie tarptautinį terorizmą, branduolinio ginklavimosi grėsmę bei šalį vis dar niokojantį badą. Tai nulėmė griežtai uždara šalies politika: šią valstybę aplankė ne daug keliautojų, o dar mažiau Šiaurės Korėjos piliečių išvyksta svetur…

korėjos vėliava

 

Valstybinė kalba – korėjiečių.

Sostinė ir didžiausias miestas – Pchenjanas.

Plotas – 120 540 km²

Gyventojų skaičius – 24 052 231.

Valiuta – Šiaurės Korėjos vona (KPW).

Laiko juosta – UTC +9

 

Geografija, gyventojai ir vadovo kultas

 

Šiaurės Korėja (arba Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika) – tai valstybė, esanti Rytų Azijoje, Šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Šalis pietuose turi demarkacijos liniją su Pietų Korėja, o šiaurėje ribojasi su Kinija ir Rusija. 2009 metais Šiaurės Korėja paskelbė šalyje įsigaliojant „Čučhė“ ideologiją, kurios pagrindas yra visiška saviizoliacija nuo kitų šalių.

 

Dabartinis šalies vadovas Kim Jong Un glaudžius santykius palaiko tik su kitomis socialistinėmis šalimis, tokiomis kaip Vietnamas, Laosas, Rusija ir Kinijos Liaudies Respublika. Gyventojai yra daugiausia korėjiečiai. Šiaurinėje valstybės dalyje įsikūrusi nedidelė kinų bendruomene ir keli šimtai japonų tautybės žmonių, iš kurių didžiąją dalį sudaro moterys. Tai korėjiečių žmonos, po karo apsigyvenusios su savo vyrais.

 

Korėjiečiai yra itin ištikimi buvusiam vadovui, Kim Il Sung ir jo šeimai. Net ir po jo mirties, nacionalinių švenčių metu kiekvienas pilietis ant kairės krūtinės pusės privalo segėti Kim Il Sung ženklelį, kuris laikomas ištikimybės simboliu. Šis ženklelis taip pat nurodo jį dėvinčiojo  statusą, o pamatyti jo nesegintį žmogų – praktiškai neįmanoma.

 

Turistų matoma iliuzija

 

Išskyrus dešimt pagrindinių miestų, dideli Šiaurės Korėjos plotai yra apleisti arba visiškai nepritaikyti gyvenimui. Pavyzdžiui, 1985 metais šiaurinėje šalies dalyje įsikūrusio miesto kai kuriuose namuose nebuvo įvesta geriamojo vandens, elektros ar šildymo sistemų. Gyventojai naudodavosi bendruomeniniais patogumais ir gyveno mažuose, anglimi šildomuose butuose. Namuose su įrengtu apšvietimu suvartojamos elektros energijos kiekis buvo griežtai kontroliuojamas.

 

Minėtojo miesto vaizdas visiškai skiriasi nuo to, kurį galima išvysti sostinėje. Masyvūs, auksiniai, lyderius garbinantys paminklai, rūstūs pastatai ir plačios gatvės, kuriose beveik nėra automobilių, vaikų ar pėsčiųjų. Jose sunku pamatyti net šiukšlių. Miestas sanitariškai gražus, tačiau tarsi be gyvybės. Po šiuo dirbtiniu fasadu slypi siauros ir purvinos gatvelės, vedančios link chaotiškų gyvenamųjų kvartalų, link normalaus kasdienio gyvenimo šurmulio.

 

Įdomioji turto politika

 

Didžioji Pchenjano gyventojų dalis gyvena paprastuose daugiabučiuose, o privatūs, elektros ir šildymo sistemas turintys namai priklauso tik aukšto rango partijos nariams bei kariuomenės pareigūnams. 1990-ųjų pabaigoje individualūs gyvenamieji namai populiarėjo tarp pokario repatriantų iš Japonijos. Nuosavą būstą jie galėjo įsigyti gaudami finansinę paramą iš gimtinėje likusių artimųjų.

 

Visi namai yra juridiškai teikiami valstybės. Sakoma, kad savo namus nusipirkti gali kiekvienas, tačiau paprastai tai padaryti pavyksta tik turintiems gerus ryšius. Vienintelis kilnojamas turtas, kurį gali turėti asmuo, yra jo baldai. Materialinės gėrybės Šiaurės Korėjoje yra ribotos, o paprasti žmonės dažniausiai neturi galimybės būti veikiami brangių prekių. Ši strategija slopina žmonių norą turėti kažką savo.

 

Šiaurės Korėjoje dauguma piliečių savo automobilio neturi, jais vežiojamas tik šalies elitas. Dėl tokio riboji eismas beveik neegzistuojančio, o šalyje įrengti vos keli eismo reguliavimo signalai. Iki šiol Šiaurės Korėjoje naktimis nėra apšvietimo, nes nuolat trūksta pinigų elektros energijai gaminti. Gyventojai privalo laikytis komendanto valandos ir vakarais likti namuose. Pchenjano gatvėse naktį nelieka nė gyvos dvasios. Vieno įžūliausių režimų pasaulyje kūrėjai, savo šalies piliečius laiko tamsoje ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.

 

Kol paprasti piliečiai badauja, elitas – puotauja

 

Baltieji ryžiai ir mėsos sriuba Šiaurės Korėjoje laikyti geros mitybos simboliu. Dabar dėl vis augančio maisto trūkumo piliečiai sau tokios prabangos leisti nebegali.

 

Svečiams iš užsienio, viešintiems viešbučiuose turistams paprastai skiriama gausybė maisto, įskaitant mėsą, daržoves, pieno produktus ir vaisius. Tačiau paprasti piliečiai tokios maisto įvairovės neturi. Be to, Šiaurės Korėjos valgiaraštyje nėra aitriosiomis paprikomis ir česnaku gardinamų patiekalų, kurie yra neatsiejami nuo Pietų Korėjos virtuvės. O kimchi čia nė su žiburiu nerasi.

 

Saldainių ar kitokių saldumynų vaikams taip pat beveik nėra. Kadangi cukraus čia nuolat trūksta, jis laikomas prabangos ingredientu. Nedidelį saldumynų asortimentą tik specializuotose parduotuvėse, kur atsiskaityti galima tik užsienio valiutomis.

 

Pagrindiniai maisto produktai yra normuojami, o koncervuotos mėsos ir nedidelį kiekį daržovių galima nusipirkti mažose parduotuvėse arba ūkininkų turguje. Vis dėlto valstybės rengiamiems banketams maistas teikiamas gausiai, atgabenamas iš kitų šalių kartu su nesibaigiančia gausybe vyno ir likerių. Tačiau paprasti žmonės, net per savo šešiasdešimtmetį, kuris yra švenčiamas kaip ilgaamžiškumo paminėjimas, negali tikėtis tokios puotos.

 

Ateitis priklauso nuo socialinio statuso

 

Nors Šiaurės Korėjoje yra parduotuvių ir net prekybos centrų, juose apsipirkti gali tikrai ne kiekvienas. Pagrindinės prekės yre teikiamos valstybės,  kaip davinys arba „dovana“ iš vyriausybės (pvz. vaikų mokyklinės knygos ir uniformos).

 

Sunkioji pramonė yra skirta vyrams, lengvoji – moterims. Darbai yra priskiriami valstybės pagal šeimos padėtį, gebėjimus ir kvalifikacijas. Labai mažai tikėtina, kad aukšto rango šalies pareigūnų šeimos dirbtų prastos kvalifikacijos darbus. Taip pat nėra priimtina laisvai keisti profesiją. Viskas turi būti nuspręsta aukštesnės valdžios.

 

Tai, ką verta pamatyti…

 

Šiaurės Korėjos draustiniai yra itin gražūs. Tokie nacionaliniai kurortai, kaip Myohyang ir Kumgang kalnai, stebina savo išskirtiniu ir stebuklingu grožiu. Taip pat Šiaurės Korėja sukonstravo ir revoliucinį piligrimų kelią. Jis ženklina svarbias vietas, susijusias su Kim Il Sung pasipriešinimu Japonijai ir apima Paektu kalną, jį supantį mišką bei netoli Kinijos sienos esantį Hyesan miestą ir jo apylinkes. Kita lankoma vieta yra Kim Il Sung gimtinė, esanti Mangyongdae. Kaimas, kuriame jis užaugo, yra griežtai saugomas. Į šalį atvykę turistai dažniausiai pamato būtent šias vietas.

 

Aplankyti už geležinės uždangos pasislėpusią valstybę galima tik per kelionių agentūras. Keliaujantiems reikės ne tik paso, bet ir visos informacijos apie save. Ją ambasados atstovai patvirtins susisiekdami su nurodyta darboviete. Pagal turistinę vizą į Šiaurės Korėją uždrausta vykti žurnalistams ir asmenims, turintiems JAV, Izraelio ir Pietų Korėjos pilietybes.

 

Įdomu

  • Šiaurės Korėjoje dabar ne 2015, o 103 metai. (jie skaičiuojami nuo vadovo Kim Il Sung gimimo metų).
  • Šalyje yra 51 „socialinė kategorija“, kurios išskiriamos pagal lojalumą režimui.
  • Šiaurės Korėjoje yra didžiausias pasaulyje stadionas, kuriame telpa 150 tūkstančių žmonių.
  • Dvidešimt metų aukščiausias pastatas pasaulyje buvo 105 aukštų tuščias viešbutis Pjongjang.
  • Šiaurės Korėjoje yra transliuojami tik trys televizijos kanalai. Du iš jų veikia tik savaitgaliais, kitas – tik vakarais.
  • Šalis turi savo operacinę sistemą vadinamą „Red Star OS“ ir gali naudotis tik vietiniu intranetu, todėl turi priėjimą tik prie tos informacijos, kurią valstybė jiems leidžia.
  • Dėvėti džinsus Šiaurės Korėjoje yra nelegalu, bet marichuana – net nelaikoma narkotine medžiaga.
  • Šiaurės korėjiečiai gali rinktis tik iš 28 galimų šukuosenų.
  • Buvęs vadovas Kim Jong Il atitiko visus šešis sutrikusios asmenybės bruožus, kuriuos taip pat turėjo tokios asmenybės, kaip Adolfas Hitleris, Josephas Stalinas ir Saddamas Husseinas.