Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje sunoksta ryškiai oranžinės šermukšnio uogos ir nenubyra iki pat žiemos. Žiemoti į šiltus kraštus neišskrendantiems paukščiams šios uogos dažnai tampa pagrindiniu šaltojo sezono maistu. Liaudies medicinos žinovai nuo seniausių laikų taip pat vertina šermukšnio uogas, kaip vitaminų šaltinį. Žalios uogos būna labai rūgščios ir karčios, todėl jos maišomos su cukrumi. Iš šermukšnių uogų verdamos saldžiarūgštės uogienės, ruošiami vitaminingi gėrimai. Dažniausiai uogos renkamos po pirmųjų šalnų, nes tada jos įgauna saldesnį ir švelnesnį skonį.

 

Slavų, baltų ir keltų gentys šermukšnio medžiui priskyrė magiškų savybių. Medžius sodindavo netoli gyvenamųjų namų, o šakelėmis su uogomis puošdavo pagrindines duris. Jau tada buvo žinoma, kad šermukšnių uogos pasižymi antiseptinėmis savybėmis. Tikėta medžio energetine galia, išvarančia visas ligas iš žmogaus organizmo. Neretai po šiuo medžiu būdavo pasodinami ar paguldomi ligoniai, kad greičiau pasveiktų.

 

Šermukšnių uogose daugiau karoteno negu morkose, taip pat vitaminų C, B, E, sorbo rūgšties, kuri yra natūralus konservantas, dezinfekcijos ir priešgrybelinė priemonė. Juose daug taninų, kurie padeda sulaikyti kraujavimą ir pektinų, kurie gerina virškinimo trakto veiklą. Sakoma, kad šermukšnių ir erškėtrožių uogų arbata tonizuoja ir valo kepenis bei inkstus. Uogas atsargiai turėtų vartoti tie, kurie serga skrandžio ligomis arba kenčia nuo kraujo krešėjimo sutrikimų.

 

Šermukšnio mediena labai kieta ir patvari, todėl iš jos gaminami ilgaamžiai baldai. Žievėje yra natūralių dažiklių, todėl kartu su kitomis medžiagomis ji naudojama, dažant odos gaminius.

 

Šermukšnio uogos naudojamos ir natūralioje odos priežiūroje. Veikliosios uogose esančios medžiagos skatina ląstelių atsinaujinimą, stimuliuoja kraujotaką, šviesina odą, lygina smulkias raukšleles. Šermukšnių uogų ir medaus kaukė labai puoselėja ir maitina odą. Ši kaukė ypač rekomenduojama šaltuoju metų laiku.