Kai kurios teorijos teigia, kad visi šeimos nariai yra tarpusavyje susiję. Tai – tarsi nedaloma grandinė. Vieną asmenį veikiantys gyvenimo įvykiai daro įtaką ir kitiems šeimos nariams. Ne visada paprasta suvokti, kur glūdi šeimynykščių sėkmių ir nesėkmių priežastys. Tačiau tą gali padėti suprasti sisteminės šeimos konsteliacijos metodas. Pasak šį metodą praktikuojančio terapeuto, dėstytojo Kazimiero Dainiaus Daugėlos, išsiaiškinus nesėkmių šaltinį galima atkurti savo ir šeimos vidinio pasaulio bei santykių tvarką.

 

Sisteminės konsteliacijos metodas vystymosi kelią pradėjo per vokiečių psichoterapeuto Berto Helingerio tyrimus. Po kelių dešimtmečių jis išvystė šeimos konsteliacijos metodiką. Nuo 1993 m. jo atradimai pradėjo sparčiai plisti. Kaip jis sugalvojo šį metodą ir ar tai skiriasi nuo to, ką darote jūs bei kiti metodo taikytojai?

 

Dabartinis konsteliacijos metodas mažai kuo skiriasi nuo to, kurį tyrinėjimų pradžioje taikė B. Helingeris. Nors dabar jis užsiima kitais filosofiniais ieškojimais, žymūs pasaulio specialistai toliau vysto šį metodą.

Teko girdėti ir gandų apie konsteliacijos metodą. Pavyzdžiui, kad jis padeda užmegzti ryšį su dvasiomis. Nieko panašaus. Šis metodas rodo vidinius šeimos ir konkretaus žmogaus procesus, jo ir šeimos narių išgyvenimus, jausmus. Giminaičius ir mylimuosius jungia tam tikras ryšys. B. Helingeris tai žinodamas į kiekvieną asmenį žiūrėjo kaip į dalį giminės. Tad jei kuris nors giminaitis turi problemų, negalima sakyti, kad tai tik jo bėdos. Terapiniai užsiėmimai parodė, kad išspręsti problemą galima kur kas greičiau, kai dalyvauja ir šeimos nariai. Negalėjus atvykti kuriam nors šeimos nariui, jo vaidmenį paprašyta atlikti pašaliniam žmogui. Taip visiškai atsitiktinai pastebėta, kad pastarasis gebėdavo emociškai įsijungti į šeimos dialogą. Tikrieji šeimynykščiai negalėjo paneigti, kad laikinasis šeimos narys elgėsi taip pat, kaip tikras šeimynykštis. Juk dažnai apsilankę pas vienus draugus ar giminaičius jaučiamės gerai, o pas kitus – ne. Taip yra dėl to, kad vienus dalykus suvokiame sąmoningai, o kitus tik jaučiame.

 

Ar galima visa tai pagrįsti moksliškai?

 

Taip, šis metodas glaudžiai susijęs su tokiais visame pasaulyje žinomais psichoterapijos metodais ir psichoterapijos kryptimis kaip Eriko Berno gyvenimo scenarijų analize, Artūro Janovo pirmine terapija, Virginijos Satir šeimos skulptūra, Kurto Levino grupine dinamika, Miltono Eriksono darbais ir kt.

Taip pat vienas garsiausių pasaulio mokslininkų Rupertas Šeldreikas tyrinėjo „morfinius laukus“, t. y. psichoemocinę erdvę. Tai iliustruoja ir būriai skrendančių paukščių, bičių ar plaukiančių žuvų: iškilus pavojui keisti kryptį, visi gentainiai tą daro vienu metu. Šiuo ryšiu paaiškinamas ir reiškinys, kai motinos geba pajusti vaikui gresiantį pavojų, net jeigu jis yra toli, pavyzdžiui, už tūkstančio kilometrų.

Kartais parduotuvėje jaučiame už nugaros stovintį žmogų, nors nematome jo, negirdime nei žingsnių, nei balso. Vieni žmonės labiau jautrūs, kiti mažiau, tačiau kiekvienas turime šią dovaną. Kiekviena šeima ir giminė taip pat turi bendrą psichoemocinę erdvę, kuri sujungia atmintį, jausmus ir patirtis. Visa tai perduodama kaip palikimas.

 

Šio metodo esmė – supratimas ir praktinis patyrimas, kad visi šeimos nariai yra tarpusavyje susiję. Vieno nario patiriami įvykiai veikia kitus. Vadinasi, bet kuris giminaičio tinkamas ar netinkamas žingsnis lemia kitų narių gyvenimus?

 

Negalima sakyti, kad lemia. Pavyzdžiui, jeigu motina priima klaidingą sprendimą, dukrai gali būti sunkiau gyventi savo gyvenimą. Šeimos narių sprendimai gali tik daryti poveikį kitiems šeimynykščiams. Tačiau ar jis taps lemiamu, ar ne, priklauso nuo kitų dalykų. Tarkime, jeigu vienas vairuotojų nesilaiko kelių eismo taisyklių, tikėtina, kad gali sukelti eismo įvykį ir sužaloti kitus asmenis. Tačiau nebūtinai taip ir nutiks.

 

Ar psichoterapeutai ir psichologai taiko konsteliacijos metodą?

 

Taip, kai kurie psichologai ir psichoterapeutai taiko šį metodą. Tai gana sudėtingas ir atsakingas darbas, reikalaujantis atitinkamų žinių.

 

Tie suvokimai, kuriuos padeda suprasti šis metodas, pasireiškia iš karto?

 

Konsteliacijos metodas gali sukelti įvairių pokyčių ir jie pasireiškia nevienodai. Pokyčiai pasireiškia žmogui išgyvenant ką nors svarbaus. Būtent nuo tos būsenos, kurią padeda patirti konsteliacijos metodas, ir priklauso, ką asmuo suvoks. Viskas gali pasikeisti tą pačią dieną, po savaitės, mėnesio arba pusmečio.

 

Pateikite pavyzdžių žmonių, kurių gyvenimai pasikeitė ėmus taikyti konsteliacijos metodą?

 

Vyras pykosi su suaugusia dukra negalėdamas suprasti, kodėl taip yra. Taikant konsteliacijos metodą paaiškėjo, kad jis dar prieš santuoką netinkamai pasielgė su buvusia mylimąja. Taip nutiko, kad svetimas žmogus pastarojo vyro dukrai tapo reikšmingas. Dėl to ji paveldėjo pyktį, kurį jautė pirmoji tėvo mylimoji. Tokių atvejų yra nemažai. Kai gimdytojas pripažįsta savo kaltę, kad netinkamai pasielgė su buvusia mylimąja, atžala nustoja pykti ir ant jo. Todėl su pirmaisiais partneriais reikėtų elgtis itin atsakingai, nes tai gali paveikti netgi žmonos ir vyro santykius.

Konsteliacijos dažnai rodo, kada du žmonės negali džiaugtis vienas kitu arba išlaiko atstumą. Kartais moteris tėvui jaučiasi ne dukra, o tarsi būtų jo mama arba žmona. Todėl savo vyrui negali būti laisva kaip moteris. Ne tik konsteliacijos rodo tokius dalykus, bet ir kiti psichoterapijos metodai.

Kartais vyras arba moteris draugauja su priešingos lyties atstovu, tačiau santykiams pakrypus vedybų link, atstumia partnerį. Paaiškėja, kad kuris nors giminaičių anksti neteko mylimojo. Pavyzdžiui, močiutė palaidojo kare žuvusį vyrą. Dėl to kyla baimė, kad atsiduoti meilei – tolygu prarasti mylimąjį.

Būna ir taip, kad kam nors iš giminės anksti netekus atžalų, kiti giminaičiai nesiryžta susilaukti vaikų. Kartais net jeigu nori pastoti, to padaryti neleidžia ligos, nes organizmas jaučia pavojų.

 

Tai dažniausios giminės likimų istorijos?

 

Vienos dažniausių. Gana dažnai pasitaiko, kad kai kurie giminaičiai negali džiaugtis gyvenimu. Pavyzdžiui, serga depresija, sunkia liga, yra linkę į įvairias priklausomybes, sėdi kalėjime. Konsteliacijos metodas paprastai rodo, kad giminėje anksti žuvo kuris nors asmuo. Taigi jis šiame gyvenime nespėjo savęs realizuoti. Vėliau gimęs kūdikis gali perimti mirusiojo arba turėjusiojo nepalankų likimą būseną – negalėjimą džiaugtis gyvenimu. Dažnai paaiškėja, kad kenčiantis asmuo tapatinamas su tuo giminės nariu, apie kurį nekalbama arba jo likimas paženklintas nesėkmių šešėliu. Šis žmogus tarsi išstumiamas iš giminės rato. Taigi jo likimą perima kitas giminaitis. Tokie pasikartojantys procesai kyla ne dėl to, kad vargintų giminę, o todėl, kad būtų atkurta tvarka. Reikia gerbti kiekvieno žmogaus likimą. Tik tuomet šeima jaus pilnatvę.

 

Kokius kelius pasirenka žmonės, supratę ką nors naujo?

 

Konsteliacijos metodas tik padeda žmogui susivokti. Pavyzdžiui, jeigu ilgą laiką sūnus nurodinėjo mamai, kaip gyventi, nes jautėsi už ją stipresnis ir atliko tėvo vaidmenį, tai po šio metodo gali pradėti gerbti gimdyvę. Sūnus jausis jau ne tėvu, o vaiku, t. y. tuo, kuo ir turėtų būti. Tuomet tarsi akmuo nuo pečių nukris našta, kurią jis dalį gyvenimo nešė už mamą manydamas, kad to reikia. Į šį šeimos narį bus žiūrima visiškai kitomis akimis. Paprastai žmonės seka nauju jų viduje gimusiu jausmu ir išsivaduoja nuo juos slėgusių rūpesčių.

 

Kai kurie žmonės gyvena kitų giminaičių gyvenimus? Kodėl?

 

Viskas prasideda nuo to, kai žmogus, kartais tiesiog norėdamas apsaugoti artimąjį nuo skausmo, o retkarčiais manydamas, kad yra protingesnis už kurį nors šeimos narį, jaučiasi galintis jo gyvenimą nugyventi geriau. Kito asmens gyvenimą bandoma gyventi ne dėl to, kad pastarasis to nori, o todėl, kad siekama jam padėti. Tai dažniausiai vyksta nesąmoningai. Galbūt jausmai, kuriuos išgyvename, iš tiesų priklauso tėvams, netgi seneliams ar dar kitiems giminės nariams, kurių net nematėme. Tik nustoję keisti kitų gyvenimus, galime iš giminaičių patirties semtis stiprybės ir gyventi savo gyvenimą.

 

Jurgita Valentaitė