Senovės skandinavų mituose dažnai užsimenama apie saulės akmenį, neva vikingų naudotą navigacijai jūrose. Dabar mokslininkai jau turi pagrindą tikėti, kad legendos nebuvo visai pramanytos.

 

Tris metus tyrę drumstą kristalą, rastą paskendusio „Elizabethan“ laivo nuolaužose Normandijos salose, mokslininkai paskelbė, kad kristalas – tai vikingų sagose aprašyto saulės akmens prototipas. Naudodamiesi juo, senovės skandinavai nustatydavo saulės padėtį, kai būdavo debesuota.

 

Mokslininkai jau kurį laiką ieškojo įrodymų apie saulės akmenį, kuris aprašytas vienoje islandų sagoje kaip stebuklingas brangakmenis, kuris nukreiptas į dangų nustato saulės poziciją net po aušros ar saulėlydžio.

 

Taigi pamažu aiškėja paslaptis, kodėl vikingai sugebėdavo nuplaukti taip toli į jūrą ir galbūt keliais šimtais metų anksčiau nei K. Kolumbas atrasti Ameriką.

 

Užsienio spaudoje rašoma, kad navigacijai naudotas akmuo – stačiakampio formos kalcito mineralas, maždaug suaugusio žmogaus delno dydžio. Islandų sagose neaprašoma, kaip jis atrodė, tačiau apie jo paskirtį užsimenama. Sningant vikingų karalius Olafas liepė vergui Sigurui parodyti, kur yra saulė. Norėdamas įsitikinti, ar sako tiesą, karalius liepė atnešti saulės akmenį. Kai jį pakėlė, pamatė, kurioje saulės akmens pusėje atsispindėjo spinduliai ir suprato, kad Siguras tiksliai atspėjo saulės padėtį.

 

Saulės akmuo iš tiesų geba nustatyti saulės padėtį, nes gali sukurti dvigubą saulės spindulio lūžį, net jei yra debesuota ar rūkas. Pasukant kristalą taip, kad sutaptų abu šešėliai, galima gana tiksliai nustatyti saulės padėtį. Manoma, kad saulės akmuo yra pati pirmoji navigacijos priemonė, po kurių pradėti naudoti tobulesni magnetiniai kompasai. Gali būti, kad tokių saulės akmenų išlikę vos keletas, nes Skandinavijos kraštuose mirusiųjų kūnai ir jų asmeniniai daiktai būdavo sudeginami.