Gegužės 3 dieną minima Saulės diena. Saulės skleidžiama šiluma gali būti maloni, gydanti, o gali alinti ir erzinti. Vis dėlto be saulės gyvybė Žemėje neįsivaizduojama. Galbūt todėl jai teikiama tokia didelė reikšmė visų laikotarpių kultūrose.

 

Turbūt nuo tada, kai Žemėje apsigyveno žmonės, pradėtos kurti legendos ir mitai apie Saulę. Kartais Saulė buvo vaizduojama kaip dievas, kartais kaip demonas, piktoji dvasia, visagalis kūrėjas arba negailestingas žudikas. Dauguma pirmykščių kultūrų Saulę garbino kaip patį svarbiausią ir pagrindinį gyvybės šaltinį.

 

Visame pasaulyje garbinti skirtingi Saulės dievai buvo kažkuo panašūs. Jie vaizduojami keliaujantys dangumi valtimi, karieta ar kita transporto priemone. Graikų ir romėnų dievai dangumi keliaudavo keturiais žirgais pakinkytoje karietoje. Egiptiečiai kiekvienam dienos metui priskyrė skirtingą dievą. Saulei tekant valdė Chepris, leidžiantis – Atumas, o popietę per dangų su barka keliauja dievas Ra. Svarbiausieji Saulės dievai – vyriškos lyties, o Mėnulio – moteriškos, tačiau yra šiek tiek išimčių: saulės deivių ir mėnulio dievų.

 

Vietiniai Amerikos gyventojai, irokėzai ir lygumų apačiai Saulę garbino kaip gyvybę suteikiančią jėgą. Iki šių dienų kasmet kai kurios indėnų gentys atlieka ritualinį Saulės šokį, kad atsinaujintų gamta, gerai užderėtų derlius.

 

Senovės persai garbino šviesos ir santarvės dievą Mitrą. Dievą indoiranėnai sveikindavo kiekvieną rytą, saulei tekant. Liudijimų, kad saulę garbindavo rasta senuosiuose babiloniečių, šumerų, kitų Azijos genčių tekstuose. Svarbiausia diena šių laikų ir senovės pagonims – vasaros saulėgrįža, kai saulė grąžina gyvybę ir šilumą Žemei.

 

Anksčiau tikintieji atlikdavo ritualus ir būrimus, kad Saulė grįžtų po žiemos, sušildytų Žemę, kad jos pakaktų derliui, tačiau neišdegintų laukų.