Neronas, Senovės Romos imperiją valdęs nuo 54 iki 68 metų prieš Kristų, istorijoje minimas kaip vienas žiauriausių visų laikų imperatorių. Jam valdant, Romos imperija pradėjo žlugti. Jis sudegino ištisus miestus. Pasakojama, kad imperatorius padegė Romos miestą, nes manė, kad gaisras jį įkvėps parašyti poemą apie Troją. Tuo metu, kai degė namai ir viena po kitos geso žmonių gyvybės, Romos imperatorius griežė smuiku. Užgesinus didįjį Romos gaisrą, imperatorius kratėsi atsakomybės ir padegimu apkaltino krikščionis.

 

Neronas nužudė tūkstančius žmonių, tarp jų ir artimus giminaičius: tetą, netikrą seserį ir brolį, dvi žmonas ir motiną. Žiauriausiais būdais jis nužudydavo žmones, kurie kėlė nors ir patį menkiausią nepasitikėjimą. Įtarus valdovas bandė nuskandinti laivą, kuriame plaukė jo motina, tačiau tąkart jam nepavyko. Netrukus Neronas sugalvojo priežastį, kuri jam pasirodė pakankama, kad jo tikrai motinai būtų įvykdyta mirties bausmė. Jo įsakymu neįtikę žmonės būdavo pasmerkiami mirti begalinėse kančiose. Jis prievartaudavo ir nupjaudavo intymias tiek vyrų, tiek moterų kūno dalis.

 

Neronas persekiojo krikščionis. Juos priversdavo badauti, sudegindavo gyvus, atiduodavo sudraskyti alkaniems šunims, įmesdavo į liūtų narvus, prikaldavo prie kryžiaus. Jis net nužudė apaštalą Paulių ir jo mokinį Petrą. Šv. Pauliui buvo nukirsta galva, o šv. Petras buvo nukryžiuotas, paties šventojo prašymu, galva žemyn, nes jis buvo įsitikinęs esąs nevertas mirti taip, kaip mirė Jėzus Kristus.

 

Nerono valdymas patiko ne visiems. Romos senatoriai ir pretorionų vadai organizavo sąmokslą, tačiau jo įgyvendinti nepavyko. Svarbiausiems sąmokslininkams buvo įvykdyta mirties bausmė. Nepaisant to, nepasitikėjimas imperatoriumi tik dar labiau išaugo. Vyko ginkluoti pasipriešinimai ir sukilimai prieš imperatoriaus valdžią. Tironas mirė nuo savo paties rankos. Jis nusprendė nusižudyti durklu persidurdamas gerklę, kai pamatė, kad nelaimės sukilimo ir jam vis tiek nepavyks išvengti mirties.