Kvepiantys, puošnūs bijūnų žiedai žavi daugelį. Ar žinojote, kad daugelis bijūnų rūšių turi vaistinių savybių? Lietuvoje auga keletas rūšių: krūminis bijūnas (P. suffruticosa), puikusis bijūnas (P. lactiflora), vaistinis bijūnas (Paeonia officinalis), siauralapis bijūnas (P. tenuifolia) ir baltažiedis bijūnas (P. Albiflora).

 

Tradicinėje kinų medicinoje itin vertinamas baltažiedis bijūnas. Šio augalo ne tik žiedai, bet ir nuskustos šaknys šviesios. Tikima šių augalų gydomąja galia nuo menstruacinių, raumenų ir pilvo skausmų, kepenų pažeidimų, karštinės ir aukšto kraujo spaudimo. Vaistinės savybės tolimuosiuose Rytuose žinomos nuo filosofo Konfucijaus laikų. Baltažiedžio bijūno šaknis kinų medicinoje vadinama „bai shao“.

 

Senovės graikų legendoje pasakojama, kad dievų gydytojas Pajanas išgydęs požeminio pasaulio dievą Hadą, paskyręs jam vartoti bijūno ekstraktą. Vėliau bandydamas išgelbėti nuo kerštingų priešininkų, dievas Hadas jį pavertė bijūnu.

 

Bijūnuose yra medžiagų, kurios atpalaiduoja spazmus ir ramina nervus. Taip pat juose yra taninų, flavonoidų ir proantocianidinų.

 

Bijūnų ekstraktas skiriamas gydyti kepenų ligoms, tarp jų cirozei ir hepatitui. Dažnai baltažiedžio bijūnų šaknis maišoma su saldymedžio šaknimi.

 

Medicinoje vertinamas ir raudonais žiedais žydintis bijūnas. Tačiau jų paruošimas skiriasi. Baltažiedžio bijūno šaknis nuskutama. Vartojimui tinkama tik baltoji šaknies dalis. Kita vertus, raudonojo bijūno šaknies skusti nereikia. Vaistams gaminti naudojama ir krūminio bijūno šaknis. Kiekvienos rūšies bijūnas pasižymi šiek tiek kitokiomis ypatybėmis.

 

Vartojimui tinkamos 3 ar 4 metų baltažiedžio bijūno šaknys, kurios tada yra iškasamos ir sudžiovinamos. Džiovintos šaknys sumalamos į miltelius arba smulkiai supjaustomos. Vaistiniuose preparatuose bijūno milteliai paprastai sumaišomi su kitomis vaistažolėmis. Tradicinėje kinų medicinoje rekomenduojama vartoti nuo 1,5 iki 4 gramų bijūno ekstrakto tris kartus per dieną.