Tomas Manelis, Medicinos diagnostikos ir gydymo centro chirurgas, Chicago Institute of Minimally Invasive Surgery bendradrabis

ManelisTNorint istoriją padaryti suprantamesnę, reikia tam tikro pradinio paaiškinimo. Šis atradimas yra žmogaus anatomijos srityje, t. y. moksle apie žmogaus kūno sandarą. Anatomija skirstoma į makroanatomiją (tai, kas matoma plika akimi) ir mikroanatomiją, kur jau reikia optikos pagalbos. Stebinantis faktas yra tai, kad atradimas yra makroanatomijos srityje. Čia paskutinis atradimas buvo padarytas praėjusio amžiaus viduryje. Taip pat stebėtina, jog šios atrastos struktūros visą laiką buvo matomos mums plika akimi, bet nesuvokta, kad tai yra atskiras vienetas. Dar įdomiau yra tai, kad jos (pastarųjų mūsų kūne yra ne viena) lemia mūsų išvaizdą. Galima priežastis, kodėl šitai nebuvo atrasta anksčiau, yra ta, jog tai riebalinio audinio struktūra, o dar tiksliau – poodinio riebalinio sluoksnio dariniai. Šnekamąja kalba paprastai pasakytume riebalai – tie, kurie taip nemaloniai akiai nusėda aplink juosmenį, šlaunis, sėdmenis ir abiejų lyčių atstovams sukelia tiek daug nepasitenkinimo savimi. Niekas nesitikėjo „lašiniuose“ dar ką nors atrasti. Visada atrodė, kad žmonija kur kas labiau susidomėjusi, kaip atsikratyti šito gero. Bet gyvenimas nepaiso mūsų interesų, jis tiesiog teka savo vaga.

 

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasaulį sukrėtė nauja liga – įgyto imunodeficito sindromas (IIDS (AIDS) – toliau taip jį vadinsiu trumpumo dėlei), kurį sukelia žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV(HIV)). Liga stipriausiai smogė JAV miestams, kur tebesitęsė „seksualinė revoliucija“ ir buvo didžiausia gėjų koncentracija (pastarojoje populiacijos dalyje ši liga plito greičiausiai ir paveikė didžiausią jų dalį). Pažengusiose AIDS susirgimo stadijose pasireiškia stipri lipodistrofija (riebalinio audinio išnykimas), todėl sergantieji pradeda atrodyti lyg skeletai, aptraukti oda, o tai dar labiau juos izoliuoja socialiai ir žlugdo dvasiškai, jau nekalbant apie pačios ligos stigmą.

 

Ieškant šios problemos sprendimo, faktiškai atsirado nauja farmakologijos pakraipa – kompanijos pradėjo ieškoti medžiagų, kurias galima būtų suleisti po oda bei užpildyti tuos trūkstamų riebalų sluoksnius – taip atsirado „fileriai“, dabar plačiai naudojami estetinėje medicinoje siekiant atjauninti veidą, koreguoti nepatinkamus bruožus ar defektus, atsiradusius po traumų ir auglių pašalinimo operacijų, bet geriausiai plačiajai publikai žinomi dėl naudojimo lūpoms „papūsti“ ir veido raukšlėms šalinti. Jaunas plastikos chirurgas David Teplica, pasaulinio masto plastikos chirurgo ir akademiko Gary Burget mokinys bei chirurgijos partneris, vėliau tapęs ir šio straipsnio autoriaus mokytoju, tuo metu dirbo St. Joseph ligoninėje Čikagoje, kuri yra populiariausioje gėjų visuomenės rajono širdyje, todėl, prasidėjus AIDS pandemijai, didžioji dalis Čikagos AIDS pacientų patekdavo į St. Joseph ligoninę. Ji tapo pagrindiniu pagalbos nuo AIDS ir mokslo centru Ilinojaus valstijoje.

 

Dr. David Teplicai šovė į galvą mintis, kad tiems ligoniams, kurių kūnai ir ypač veidai buvo subjauroti lipodistrofijos, galima būtų padėti perkeliant (autotransplantuojant) riebalinį audinį iš tų vietų, kur jo dar liko, į veidą. Tuo metu jau egzistavo didelė kitų organų ir audinių autotrasplantacijos patirtis – tai ir didžiosios kojos bei kitų venų naudojimas širdies ir periferinėms kraujagyslėms šuntuoti, ir kaulinis audinys, plačiai naudojamas ten, kur jo stigo. Beje, jo mokytojas Gary Burget buvo sukūręs daug autotransplantacijos procedūrų nosies rekonstrukcijai, ir autotansplantuoti riebalus jau buvo bandyta iki tol, nors rezultatai neatitiko lūkesčių.

 

 

beautiful-1255357_640

Liposukcija (riebalų nusiurbimas) jau irgi buvo žinoma. Dr. David Teplica pradėjo imti riebalinį audinį iš vietų, kur jo dar buvo likę ant ligonių kūno, ir perkelti į veido poodį, naudodamas savo sukurtą technologiją. Ir, skeptikų nuostabai, šie riebalai prigydavo, kūnas jų nerezorbuodavo.

 

Tačiau tai nebuvo jo išradimas. Panašių bandymų buvo ir iki tol, bet kitokiais tikslais, ir rezultatai nebuvo labai džiuginantys. Susidurdamas su tūkstančiais AIDS ligonių, kenčiančių nuo lipodistrofijos, jis pastebėjo, kad riebalai išnyksta nevienodai visame kūne. Pradžioje jis atkreipė dėmesį, kad tiek vyriškose, tiek moteriškose krūtyse (krūtų audinys yra riebalinio audinio atmaina) jis išnyksta nežymiai, bet kartu su krūtimis, pradedant pažastimi ir baigiant viršutine vidine šlaunimi, visi pacientai išilgai vadinamosios embriologinės krūtų keteros („Embriologic Mammary Ridge“) turėdavo 9 porinius riebalinio audinio kauburiukus. Įdėmiau patyrinėjus, oda virš šių kauburėlių būdavo elastingesnė, dažnai galima būdavo pastebėti didesnį plaukuotumą šiose srityse, taip pat apgamus, kurie, geriau įsižiūrėjus, primena spenelius. Atlikus daugiau tyrimų paaiškėjo, kad mūsų žinduolių proprotėvių 18 krūtų niekur neišnyko, bet atrofavosi ir transformavosi. Jų išsidėstymas ir dydis dabar lemia mūsų liemens išvaizdą, pastarieji kauburėliai uždengia ir slepia mūsų krūtinės ir pilvo raumenis. Šias embriogenetines krūtis jis pavadino „Vestigial Breast Mounds“, o tai lietuviškai artimiausiai reikštų „nefunkcionuojantys krūtų kauburiai“. Atradimą ir jo pritaikymą dr. David Teplica paskelbė daugybėje straipsnių tokiuose prestižiniuose leidiniuose kaip „Annals of Plastic Surgery“ ir „Journal of Plastic and Reconstructive Surgery“ bei pranešimų Amerikos plastinės chirurgijos draugijoje.

 

Nuo to laiko liposukcija ir riebalinio audinio perkėlimas labai stipriai vystėsi ir populiarėjo, atsirado tokios sąvokos kaip „liposculpting“, „bodysculpting“, „braziliškas užpakaliukas“. Vien Kardashian šeimos sėdmenų transformacijos ir nesuskaitomos galybės žvaigždžių lūpų ir biustų atjauninimas bei augmentacija įaudrino didelę dalį pasaulinės auditorijos. Taigi dar visai neseniai riebalai buvo nemylima baisybė, o dabar, esant tinkamoms sąlygoms ir aplinkybėms, yra geidžiamas reiškinys (tarkim, „liposculpting“ riebalai pilvo srityje yra pageidautini (chirurgai kartais pacientams rekomenduoja priaugti pilvuką), nes iš jų liposukcijos pagalba galima sukurti raumeningo pilvo „tarkos“, „six pac“ įspūdį arba riebalus autotransplantuoti, perkelti į senstantį veidą, taip pat deformuotas krūtis ar tiesiog norint padidinti krūtis ar sėdmenis. Poodinis riebalinis audinys tapo intensyvaus tyrinėjimo objektu. Dabar mes žinome apie šiuos kauburius ir baltuosius, geltonuosius bei taip geidžiamus ruduosius riebalus (pastarieji degina baltuosius ir geltonuosius riebalus, todėl yra geidžiami; kuo jų kūne daugiau, tuo mažesnė nutukimo grėsmė). Bet tuo viskas nesibaigia – riebalų perkėlimas greitai buvo pritaikytas rekonstrukcinėje chirurgijoje, ypač veido ir krūties, sakykim, dėl vėžio pašalinus dalį veido ar krūties audinių, atsirado galimybė užpildyti juos autologiniais (savo) riebalais, juk kūnas jų neatmeta. Taip pat riebaluose, pasirodo, yra daug kamieninių ląstelių, ir, selektyviai paėmus riebalus iš konkrečių vietų, galima separuoti kamienines ląsteles ir perkelti jas į pažeistas vietas. Tai ne tik atrodo estetiškiau, bet ir padeda atgaivinti nervinį bei kitus audinius. Negalima pamiršti ir estetinių aspektų, juk krūtų, sėdmenų, veido ir kiti implantai gali būti pakeisti riebalų perkėlimu iš ten, kur jų per daug, į ten, kur jie geidžiami.

 

Tiesa, reikia paminėti, kad tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Po pirmosios riebalų autotransplantacijos bangos kilo didelis nusivylimas, mat kūnas absorbuodavo savo riebalus, nes tai faktiškai tebūdavo liposukcijos riebalų suleidimas į pageidaujamas vietas, o ne lipoperkėlimas („lipotransfer“), kuris buvo sukurtas tokių inovatorių kaip Dr. David Teplica, bandymo ir klydimo, nesėkmės analizės ir vėl bandymo būdu.

 

Negalima nepaminėti dar vieno įdomaus atsitiktinumo šio atradimo istorijoje: AIDS problema atrodė ir buvo tokia grėsminga, kad išsivysčiusios šalys ir farmakologijos gigantės metė milžiniškas lėšas ir pastangas šiai negandai įveikti ir per neįtikėtinai trumpą tokio pobūdžio problemai laikotarpį sukūrė galingas priemones neutralizuoti sukėlėją (per 5 metus buvo sukurtas pirmas veiksmingas vaistas, o per 15 metų – terapijos sistema, kurios laikantis virusas nebeaptinkamas paciento mėginiuose normaliomis sąlygomis). Dėl šių aplinkybių pacientai su lipodistrofija greitai tapo retenybe. Nefunkcionalūs krūtų kauburiai ir vėl pasislėpė nuo „nepastabios“ žmogiškos akies. Taigi langas atradimui buvo pravertas labai trumpam. Ir kaip čia neprisiminus amerikietišką sielą atspindinčio posakio – atsidurti tinkamu laiku tinkamoj vietoj…