Visžalis raugerškio krūmas natūraliai auga ir vaisius brandina vidutinio klimato ir subtropikų regionuose Europoje, Afrikoje, Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Nuo seno augalo žievė ir šaknys naudojamos gydymui. Raugerškio uogos nedidelės, paprastai ryškiai raudonos ar mėlynos spalvos. Prisirpusiose raugerškio uogose (barbarisuose) gausu vitamino C, citrinų rūgšties, todėl jos naudojamos kulinarijoje. Iš uogų gali būti verdamos uogienės, sirupai, spaudžiamos sultys. Patiekalams suteikia rūgštoką skonį ir vaisinį aromatą.

 

Be raugerškių uogų Irano virtuvė sunkiai įsivaizduojama. Uogomis (Irane vadinamomis „zerešk“) jie gardina ryžių patiekalus, kuskusą, vištieną. Dažniausiai vartojamos džiovintos raugerškių uogos, kurios ilgai išlaiko maistingąsias savybes. Beje, raugerškių uogos yra būtinas ingredientas tradicinių iraniečių vestuvių patiekaluose. Rūgščios uogos – simbolizuoja tai, kad gyvenimas nebus visąlaik saldus.

 

Raugerškio uogose, žievėje ir šaknyse yra mediciniškai vertingo alkoloido berberino. Ši cheminė medžiaga veikia antibakteriškai. Liaudies gydytojai vertingą augalą skirdavo ligoniams, kenčiantiems nuo diarėjos, karštinės, skrandžio negalavimų, prasto apetito. Tolimajame Irane pastarojo augalo dalys būdavo vartojamos nuo kepenų, tulžies pūslės ir rėmens negalavimų. Raugerškių arbata mažina temperatūrą ir gydo plaučių, šlapimo takų infekcijas. Taip pat raugerškių ekstraktas ramina nervų sistemą, stiprina kraujagysles, padeda išvengti mėšlungio ir konvulsijų.

 

Nors raugerškio uogos, šaknys ir žievė yra labai vertingos, tačiau netinkamai vartojamos gali pakenkti. Kai kuriems žmonėms gali sukelti pykinimą, vėmimą, konvulsijas ir galvos svaigimą. Šio vaistinio augalo preparatų negalima vartoti vaikams, nėščioms ar žindančioms moterims.