Šabašas – nuo neatmenamų laikų žinoma raganų puota, per kurią neretai buvo tyčiojamasi iš krikščionių tikėjimo, ištvirkaujama, vartoti įvairūs svaigalai ir, žinoma, atlikti įvairiausi ritualai. Ši puota, susijusi su juodąja magija, buvo laikoma nusikalstama veikla. Už ją bausta net mirties bausme…

     

Puotos vieta ir laikas

Pasak legendų, šabašas buvo rengiamas naktį, dažniausiai šeštadienį, kokioje nors nuošalioje vietoje, į kurią netyčia negalėtų atklysti joks pašalinis žmogus – miškuose, kalnuose, lygumose, apleistose kapinėse ar senose pilyse. Pasakojama, kad raganos ir raganiai į puotos vietą atskrisdavo šluotomis, žarstekliais ar šepečiais, atjodavo pasikinkę ožius, o kartais juos minties galia į puotą „perkeldavo“ patys velniai. Kai kurios legendos teigia, kad fiziškai raganos šabaše nedalyvaudavo: ten nuskriedavo tik jų dvasia, o kūnas likdavo gulėti namuose. Tikėta, kad jei tuo metu raganos kūną kas apsuktų taip, kad galva atsidurtų ten, kur kojos, tai dvasia jau nebesugebėtų sugrįžti, ir ragana mirtų.

     

Puotos vadas

Raganų puotos vadovu būdavo velnias, įgijęs juodo ožio su šikšnosparnio sparnais pavidalą. Kartais jis vadintas mesiru Leonardu. Ritualo metu visi dalyviai bučiuodavo šėtono pasturgalį, o šis juos apdovanodavo stebuklingais milteliais ir skysčiu, iš kurių vėliau raganos gamino nuodus ir meilės gėrimus. Pasakojama, kad raganos šėtonui taip pat aukodavo gyvus naujagimius, per apeigas žudydavo varles, kates, šunis ir kitus gyvūnus, iš kurių vėliau gamindavo magiškus daiktus, skirtus naudoti kitose apeigose.

     

Šabašo karalienė

Pati jauniausia, gražiausia ir, svarbiausia, vis dar nekalta puotoje dalyvaujanti burtininkė tapdavo to vakaro šabašo karaliene. Ji privalėdavo nusirengti visiškai nuogai, atsigulti ant specialiai šventei pastatyto altoriaus ir velniui atiduoti savo nekaltybę. Ši „procedūra“ vykdavo stebint visiems šventės dalyviams, išskyrus mažus vaikus, kuriuos tuo metu išvarydavo gaudyti varlių. Po defloracijos šabašo karalienė kruvina likdavo gulėti ant altoriaus, o jos pilvas atstodavo stalą tolesnėse apeigose.

     

 

 

Juodosios mišios

Po velnio akto su šabašo karaliene ateidavo juodųjų mišių eilė. Jų metu viskas vyko priešingai nei krikščioniškose apeigose. Puotos dalyviai lenkdavosi vyriausiajam velniui atsukę jam užpakalius. Burtininkai ir raganos prakeikdavo Dievą, jo mokymą, visus šventuosius ir prisiekdavo amžiną ištikimybę pragarui. Šventoji ostija buvo mirkoma šabašo karalienės kraujyje, ištekėjusiame per defloraciją, o velnias, pašiepdamas šventikus, keldavo ją aukštyn ir dalindavo susirinkusiesiems. Juodosios mišios baigdavosi linksmybėmis. Mojuodami fakelais raganiai su raganomis bėgdavo ratu, šaukdami įvairiausias skanduotes tol, kol išmušdavo dvylika. Vidurnaktį visi šabašo dalyviai sėsdavo prie stalo pasistiprinti prieš paskutinią puotos dalį – nežabotus ištvirkavimus. O valgydavo jie specialiai paruoštus patiekalus: varles, rūpužes, gyvates, o kai kurios legendos pasakoja, jog net keptus kūdikius…

     

Orgijos be ribų

Puota baigdavosi tuo, kad visi dalyviai puldavo vienas kitam į glėbį ir pradėdavo mylėtis. Jie nekreipdavo dėmesio nei į savo statusą, nei į padėtį visuomenėje, nei į tai, kas vyksta greta jų. Tai buvo tarsi masinė sekso scena, kupina nežabojamos aitros, be jokių tabu ir jokio gėdos jausmo. Legendos pasakoja, kad, norint pajusti kuo didesnę aistrą ir stipresnį lytinį susijaudinimą, šabašo dalyviai prieš puotą savo kūnus išsitrindavo tepalais, turinčiais nuodingųjų medžiagų, žadinančių vaizduotę bei didinančių geidulį. Po visų apeigų raganos ir raganiai užmigdavo, o sapnuose regėdavo astrale pačių ir kitų dalyvių sukurtas vizijas ir puotos vaizdus.

     

Kova su raganomis ir jų puotomis

Ištisus šimtmečius inkvizicija kūrė laužus, į kuriuos metė raganavimu įtartus vyrus ir moteris ir visais būdais bandė kovoti su jų rengiamomis puotomis, apeigomis ir ritualais. 15 a. viduryje žuvo daugybė visiškai nekaltų žmonių ir tik 18 a. pabaigoje pamažu užgeso paskutiniai laužai. Tik tuomet nustota raganas laikyti velnio sužadėtinėmis, o jų užkalbėjimai ir žoliniai mišiniai pradėti vertinti labiau kaip gydomieji, o ne kenkiantys žmogui vaistai.

     

Šabašas šiandien

Atrodytų, jog raganų puotos jau seniai nugrimzdo užmarštyje. Visgi dar ir šiandien „juodosiomis“ vadinamos organizacijos, satanistai bei įvairios sektos neretai nuosekliai seka šabašo tradicijomis. Vienam amerikiečių žurnalistui pavyko įsiskverbti į vieną iš tokių sektų. Jų veiklą ir šokiruojančias apeigas jis aprašė savo straipsnyje.

   

Puota vyko netoli Amsterdamo, prabangiai įrengtame name, apsaugotame aukštų tvorų, kurį rasti nežinančiam būtų ganėtinai sunku. Po velniui garbinti skirtų apeigų buvo išjungtos visos šviesos, uždegta daug žvakių. Visi dalyviai nusirengė nuogai, išsirinko auką, ją surakino antrankiais ir pakabino ore. Vyriausioji žynė (taip pat nuoga) talžė rimbu auką, iš jos tyčiojosi, o kiti dalyviai tuo metu ritmiškai dainavo ir stebėjo egzekuciją tol, kol visi lytiškai susijaudino. Tuomet ekstazės apimti puotos dalyviai pradėjo save žaloti: badėsi adatomis, pjaustėsi peiliais, kandžiojosi, plakėsi rimbais. Ritualas baigėsi grupiniu lytiniu aktu, siekiant visiems vienu metu pajusti orgazmą…

     

Įdomybės

   
  • Seniausi piešiniai, kuriuos galima susieti su tikėjimu raganomis, rasti olose Europoje 30 tūkst. m. pr. Kr.
  • 15–17 a. galima laikyti raganavimo kulminacija. Šiuo laikotarpiu pradėtos rengti ir raganų puotos.
  • Per šabašą dažniausiai būdavo užkeikiami raganoms nepatinkantys žmonės: juos arba jų gyvulius užpuldavo ligos ir epidemijos.
  • Teisinėmis priemonėmis su burtininkais ir raganomis kovota nuo gilios senovės, o jų persekiojimas labiausiai suaktyvėjo Viduramžiais. Pagrindinis kaltinimas raganoms – atsiskyrimas nuo Bažnyčios ir sąjunga su velniu.
  • Masinis raganų kankinimas prasidėjo 14 a.: jos buvo deginamos ant laužų, skandinamos upėse, užmėtomos akmenimis, pakariamos.
  • Norėdami patikrinti, ar moteris yra ragana, teismai naudojo absurdiškus būdus. Pavyzdžiui, moterį įmesdavo į gilią upę ir stebėdavo, ar ji nuskęs. Jei nuskęsta, reiškias buvo nekalta, o jei nenuskęsta – ji ragana, kurią tuoj pat sudegindavo.
  • Būti apkaltintai ragana moteriai užtekdavo ant jos kūno esančio didesnio apgamėlio ar pigmentinės dėmės.
  • Vien Europoje dėl raganavimo sudeginta pusė milijono žmonių.
  • Kai kuriuose šaltiniuose apie raganas teigiama, jog moterų seksuliniai troškimai jas traukia santykiauti su šėtonu.
  • Afrikoje raganų medžioklė vis dar tebevyksta. Konge raganomis vadinami našlaičiais likę vaikai, kurių tėvai mirė nuo AIDS.
  • Paskutinis teismas, pasmerkęs raganas myriop, įvyko 1793 m. Lenkijoje, kuomet ant laužo buvo sudegintos dvi senutės.