Daugumai žmonių santuoka yra gyvenimą praturtinanti ir spragas užpildanti patirtis. Tačiau tikriausiai visi pažįsta tokių porų, kurios nors ir kartu, bet nėra patenkintos. Yra aibė priežasčių, kodėl nelaimingos poros lieka kartu. Net ir psichologams kyla daug klausimų, kodėl kai kurios iš tokių porų ryžtasi nutraukti netenkinančius santykius, o kitos – palieka viską taip, kaip yra.

 

santykiai

Santykių psichologija grindžiama tarpusavio priklausomybės teorija, kurią prieš maždaug 50 metų pristatė socialiniai psichologai Haroldas Kelley ir Johnas Thibautas. Teorijoje teigiama, kad kiekvienas partneris įvertina asmeninį pasitenkinimą santykiuose, atsižvelgdami į kainą ir privalumus. Jeigu privalumų daugiau negu indėlis į santykius, tada žmonės poroje jaučiasi laimingi, rašo psychologytoday.com.

 

Pavyzdžiui, jei sutuoktinis reikalauja daug jūsų laiko ir resursų, tačiau ir atiduoda mainais tiek pat, galima teigti, kad santykiai bus tenkinantys. Taip pat santykiai bus gana laimingi, jei partneris atiduos mažai, bet ir reikalaus mažai. Jei kaina (indėlis į santykius) nėra didesnė nei santykių teikiami privalumai, tai pora gali laikyti, kad yra laiminga.

 

Tačiau santykiai nėra vien tik tai, ką atiduodame ir ką gauname. Jei aš turiu tik obuolių, o tu turi tik apelsinų, vienas iš mano obuolių kainuoja daug daugiau negu jis yra vertas man, ir atvirkščiai su apelsinais. Taip pat mes duodame savo partneriams, ko jie nori ir, manais į tai, gauname iš jų tai, ko reikia mums. Jeigu mainai yra sąžiningi, jaučiamės, kad gavome netgi daugiau, nei atidavėme.

 

Pasak tarpusavio priklausomybės teorijos, pasitenkinimas santykiais tada veda prie įsipareigojimo. Kalbant konkrečiau, partneriai jaučiasi įsipareigoję, atitikti šias sąlygas:

 
  • jie jau yra daug investavę į santykius, todėl vien jau dėlto mano, kad santuoka yra kažko verta.
  • Jie nemato jokių perspektyvių galimybių, kurios būtų geresnės negu dabartiniai santykiai.
  • Jie šiuo metu yra patenkinti savo santykiais.
 

Yra ir kitų priežasčių, kodėl poros, nepatenkintos savo santykiais, išlieka. Net geriausios santuokos išgyvena sunkius laikus. Karjeros pokyčiai, šeimos nario liga, net vaiko gimimas gali sukelti įtampą santuokoje ir gerokai sumažinti pasitenkinimą santykiais apskritai abiems partneriams. Tačiau jie išlieka kartu, nepriklausomai nuo to, koks aplinkos klimatas.

 

Pasak tyrėjų, įsipareigojimas nėra pagrįstas dabartiniu pasitenkinimo lygiu su partneriu. Jis labiau grindžiamas pasitenkinimo lygiu santykiais, žvelgiant į ateitį. Kitais žodžiais tariant, partneriai išlieka įsipareigoję vienas kitam, nes tiki, kad ilgainiui santykiai pagerės.

 

Žmonės yra linkę nutraukti nelaimingus santykius, kai:

 
  • netiki, kad santykiai gali pagerėti.
  • Tiki, kad ras geresnę alternatyvą (jis niekada nepasikeis, o pasaulyje gyvena daug vyrų).
 

Žmonės yra linkę tęsti nelaimingus santykius, kai:

 
  • tikisi, kad santykiai pagerės.
  • Mano, kad negalės rasti geresnės alternatyvos (mes būtume laimingi, jei jis nustotų gerti, nes kam gi kitam gali reikėti tokios senos namų šeimininkės kaip aš?).
 

Tyrėjai dažnai mano, kad tos alternatyvos yra kiti partneriai. Tačiau ne mažiau svarbu ir įvairūs socialiniai veiksniai. Kai kuriems žmonėms geriau gyventi vieniems, negu kentėti pragarą santuokoje. Kitiems vienišiaus gyvenimas būtų baisiau negu nuosprendis mirti ir galbūt net baisiau negu santuoka be meilės.

 

Nepaisant vyraujančio idealo, kad santuoka yra sielos bičiulių sąjunga, tai taip pat yra ekonominis susitarimas turėti šeimą. Todėl kai kurios nelaimingos poros lieka kartu dėl vaikų. Tokios poros sudaro paliaubas, pradeda miegoti skirtinguose kambariuose, santaupas dėti į skirtingas sąskaitas, nes skyrybos ir vaikų dalinimasis jiems atrodo kaip blogiausias scenarijus.

 

Vaidmenį atlieka ir religija. Jeigu nutrauksiu nelaimingą santuoką, mano bažnyčia mane pasmerks ir aš prarasiu socialinę paramą, kurią iki šiol iš jos gavau. Arba gyvensiu, jausdamas nuolatinę kaltę, kad nepavyko išsaugoti santuokos. Tačiau net ir dabar sprendimas likti santuokoje priklauso nuo to, ko tikimasi ateityje.

 

Kada žmonės negali įsivaizduoti alternatyvos, kuri būtų geresnė negu nelaiminga santuoka, jie vis tiek gali rasti būdų, kaip gyventi šioje situacijoje pakankamai darniai. Tokios poros ilgainiui iš sielos bičiulių tampa draugais, kurie dalijasi bendra gyvenamąją erdve. Santykiai jiems teikia mažiau laimės, bet jie to ir nesitiki. Laimę jie atranda kitose veiklose ir kitose draugystėse.