Šešėliai susiformuoja, kai kokie nors objektai, gyvi ar negyvi, užblokuoja šviesos sklidimą. Dieną šešėlis visada seka paskui mus, naktį jo nebesimato. Nors šį reiškinį fizikai gali paprastai paaiškinti: šešėlis susidaro už apšviesto neskaidraus kūno, tačiau liaudyje yra daugybė prietarų, patarlių apie šešėlį.

 

Tikima, kad užmynę ant kito žmogaus šešėlio, užtrauksite jam nelaimę, nes šešėlyje yra dalelė žmogaus sielos. Sakoma, kad, jeigu sėdint, šešėlis kris ant vandens, nenusiseks žūklė, o pamatyti kito asmens šešėlį, kai jis žiūri į veidrodį – mirties ženklas.

 

Jeigu vasario 2 dieną šernas išlindęs iš urvo švilpikas pamato savo šešėlį, tai grįžta miegoti dar 6 savaites, nes žiema dar ilgai nepasitrauks. Jeigu švilpikas savo šešėlio nemato, laukia orų atšilimas.

 

Lietuvoje sakoma: savo šešėlio neaplenksi; žmogus savo šešėlio neperžengs; koks miške kelmas, toks ir jo šešėlis; liko tik šešėlis. Tai tik dalis liaudyje vartojamų priežodžių.

 

Šešėlis – tai priminimas apie tai, kad Žemėje nesame vieni. Kartais jie sutapatinami su vaiduokliais, kartais su Dievu, kuris yra visur esantis, prie kiekvieno žmogaus ir objekto.