Tamsiausia naktis visuomet būna prieš aušrą, pats giliausias duobės dugnas – prieš pradedant kapanotis iš jo. Netikite? Mano gyvenimo istorija – tikras to įrodymas.

Pradėsiu nuo to, kad augau be tėvo. Mama kartais į namus parsivesdavo vyriškos lyties draugų, tačiau nė vienas ilgai neužsibūdavo. Matyt, dėl to kaltas buvo ne visai auksinis jos charakteris. Mano mama – karštakošė, sunkiai galinti suvaldyti savo emocijas, taigi neretai gaudavau nuo jos per kuprą net už mažiausius prasižengimus. Pavyzdžiui, už tai, kad neatsiklausiusi pasimatuodavau jos batelius ar palikdavau netvarką virtuvėje. Jaučiau nuoskaudą ir suvokiau net savo vaikišku protu, kad mama elgiasi neteisingai, bet neturėjau kam pasiskųsti ar pasiguosti.

Buvau labai laiminga, kai baigusi mokyklą pagaliau išvažiavau iš mamos namų. Norėjau kuo greičiau iš ten pabėgti, todėl su malonumu priėmiau Ernesto pasiūlymą atsikraustyti pas jį, nors pora buvome vos porą mėnesių. Jaučiausi tokia suaugusi ir savarankiška! Jis buvo mano pirmoji meilė – prieš tai apskritai rimtesnių santykių su vaikinais nesu turėjusi. Džiaugiausi galėdama gaminti jam vakarienes, glostyti jo didžiulę nugarą prieš miegą – šalia jo jaučiausi tokia saugi ir nepaliečiama.

Taip gyvenome porą metų – džiaugėmės vienas kito artumu, bendra buitimi. Vieną vakarą Ernestas užrišo man akis, nusivedė ant mūsų daugiaaukščio namo stogo ir ten paklausė, ar sutikčiau būti jo žmona. Virš mūsų švietė tūkstančiai rugpjūčio žvaigždžių, jaučiausi taip romantiškai pakylėta, kad net nesudvejojusi atsakiau „taip“. Vestuves atšokome žiemą, pasidžiaugėme kuklia švente ir tikėjausi, kad laimingai gyvensim toliau, bet…

Nepraėjus nė pusmečiui po mūsų vestuvių Ernestas atskleidė savo tikrąjį veidą. Vieną vakarą grįžo namo gerokai išgėręs. Tačiau baisiausia buvo tada, kad patiekus vakarienę sriuboje rado mano plauką – vyras taip pasišlykštėjo, kad visa jėga nustūmė nuo savęs lėkštę. Ši nulėkė nuo stalo ir sudužo, o mano su meile gaminta sriuba pasklido ant grindų. Ėmiau jam priekaištauti, kad visai negerbia mano darbo, o Ernestas atrėžė, kad aš tikriausiai noriu iš jo pasišaipyti plaukų į maistą pridėdama, kitą kartą gal dar nagų prikarpysianti. Susiriejome. Nesusivaldęs vyras man taip trenkė kumščiu per veidą, kad net atsisėdau ant grindų. Tuomet jis išėjo iš virtuvės, o aš likau joje verkti.

Kuo toliau, tuo dažniau mūsų barniai baigdavosi tuo, kad vyras man suduodavo. Pamažu ėmiau vengti su juo ginčytis, tačiau jis pats provokuodavo mane, skatindavo jam atsikirtinėti, o po to paleisdavo į darbą kumščius. Niekam nenorėjau skųstis, eidavau į gatvę pasipuošusi tamsiais akiniais nuo saulės, pudruodama maskuodavau mėlynes ir tyliai kentėjau. Galų gale juk kartais jis būdavo švelnus ir geras, atsiprašydavo už savo smurtą, žadėdavo taip nebesielgti, vadindavo mane savo gyvenimo saule ir panašiai. Tačiau kai kartą jis girtas mane ne tik primušė, bet ir išprievartavo, nebeiškenčiau ir pabėgau pas mamą. Tą vakarą ji mane guodė glostydama plaukus, tačiau kitą rytą pasakė, kad privalau džiaugtis, jog turiu vyrą (nes jai tokios laimės neteko), kad negalima šeimos šiukšlių nešti ir rodyti kitiems, todėl man metas grįžti namo pas mylintį sutuoktinį. Taip ir padariau.

Nežinau, kiek laiko būtų tęsęsi tokie mūsų santykiai, jei ne vieną vakarą, kai eilinį kartą buvau vyro mušama, į duris nebūtų paskambinę policininkai, kuriuos iškvietė triukšmo neapsikentę kaimynai. Jie išvežė mane į moterų krizių centrą ir ragino parašyti pareiškimą prieš smurtaujantį vyrą. Buvau labai pasimetusi, nežinojau, ką daryti, o vienas policininkas labai supratingai guodė mane ir teigė suprantantis, kaip blogai jaučiuosi. Jis pažadėjo aplankyti mane kitą dieną krizių centre. Taip susipažinau su Domu.

Jis mane palaikė sunkiausiomis minutėmis, kai nusprendžiau išsikraustyti iš Ernesto namų, paskatino lankytis pas psichologę, su kuria galėčiau aptarti visus savo rūpesčius, padėjo apsispręsti skirtis ir per pažįstamus surado pigiai nuomojamą kambarį. Ernestas grasino mane susirasti ir užmušti, jei gražiuoju pas jį negrįšiu, tačiau gerojo policininko Domo dėka įgijau jėgų jam pasipriešinti. Pamažu atsitiesiau, susiradau darbą, atgavau pasitikėjimą savimi, netgi pasikeičiau šukuoseną – iš natūralios brunetės tapau dažyta blondine.

Vieną dieną Domas paklausė, ar mes galėtume būti daugiau negu draugai. Toks tiesus klausimas mane nustebino, tačiau prisipažįstu – jau seniai buvau įsimylėjusi šį savo didvyrį. Dabar mes kartu jau aštuoneri metai, auginame du sūnus ir esame normali laiminga šeima. Kartais pasipykstame dėl niekų, kartais paverkiu vonioje, kai jis mane suerzina, tačiau apie tai, kad vyras prieš mane galėtų pakelti ranką, nebėra net minčių. Sakoma, kad tokios kaip aš – užaugusios smurtaujančioje šeimoje – instinktyviai renkasi vyrus, mušančius žmonas. Vis dėlto esu nepaprastai laiminga galėdama būti išimtimi. Ir drąsiai galiu ištarti: tamsiausia naktis – prieš aušrą.

Aida

 
  • Nepraėjus nė pusmečiui po mūsų vestuvių Ernestas atskleidė savo tikrąjį veidą.
  • Nežinau, kiek laiko būtų tęsęsi tokie mūsų santykiai, jei ne vieną vakarą, kai eilinį kartą buvau vyro mušama, į duris nebūtų paskambinę policininkai, kuriuos iškvietė triukšmo neapsikentę kaimynai.