Šiaurinėje Italijoje, netoli Venecijos krantų yra nedidelė sala Poveglija, kurioje vykstantys nepaaiškinami reiškiniai ne vienam kelia siaubą. Čia nieko nestebina tai, kad bangos dažnai į krantą išmeta nugludintus žmonių kaulus.

 

Viskas prasidėjo senosios Romos imperijos laikais. Tada valdžios atstovai nutarė, kad vienintelis būdas kiek sumažinti maro epidemijos mastą – išsiųsti mirtina liga užsikrėtusiuosius į pastarąją salą.

 

Į salą buvo nugabenti ir izoliuoti keletas tūkstančių gyventojų, kur vienas po kito išmirė. Tai nebuvo vienintelis kartas, kai sala tapo ligonių atskyrimo ir mirties vieta.

 

Viduramžiais nesuskaičiuojamą kiekį gyvybių pasiglemždavo buboninis maras – juodoji mirtis. Tuomet vėl prisiminta nuo žemyno atskirta nedidelė sala. Į salą tremdavo visus, užsikrėtusius mirtinu virusu, o vėliau net tuos, kurie tariamai galėjo užsikrėsti baisiąja liga. Viduramžių įstatymų leidėjai pasirodė beesą žiauresni už romėnų. Kitaip nei senovės Romos gyventojai, jie nepalikdavo ligonių tiesiog ramiai numirti, bet dar gyvus sumesdavo į duobę ant kitų lavonų ir padegdavo. Manoma, kad tamsiaisiais Viduramžiais myriop pasiųsti apie 160000 Europos gyventojų, kurių apanglėjusius kaulus į pakrantę iki šių dienų išmeta jūros bangos.

 

Lyg būtų negana, 1922 metais saloje buvo pastatyta psichiatrijos ligoninė su šiurpą keliančiu bokštu – varpine. Tuo metu gydytojai ilgai nesvarstydavo, ar verta pacientą paguldyti į psichiatrijos ligoninę. Į legendomis apipintą beprotnamį galėjo buvo išsiųstas bet kuris žmogus, kur su juo galėjo būti atliekami bet kokie eksperimentai, taikomi žiauriausi gydymo būdai. Pacientai būdavo kankinami bokšte, kur niekas negirdėdavo jų riksmų ir atliekamos siaubingos lobotomijos operacijos, kurios metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Sakoma, kad Poveglijos saloje iki šiol vaidenasi maro aukų ir psichiatrijos ligoninės kankinių šmėklos. Kai kas tiki, kad vaiduokliai įsiutę dėl neteisybių numetė siaubinguosius eksperimentus atlikusį gydytoją nuo varpinės stogo.

 

Vėliau kai kurie žmonės savanoriškai buvo atvykę į salą, ketindami čia įsikurti. Turbūt neverta stebėtis, kad niekas ilgiau nei parą čia neužsibūdavo. Iki šių dienų sala negyvenama. Čia slankioja tik mirties ir gąsdinančios istorijos šešėliai.