Gimusi turtingoje ir kilmingoje šeimoje, Sappho gyveno prabangiai. Augdama kartu su trimis broliais, poetė buvo mokoma geriausių šalies mokytojų ir tapo labai protinga. Vėliau pasinėrusi į šeiminius rūpesčius, galiausiai moteris suprato mylinti ne savo vyrą, o moteris – dėl to ilgiems metams buvo ištremta. Dabar Sappho‘s garbei jos vardas ir kilmės vieta siejama su homoseksualiomis moterimis.

 

Sapfo

 

Vardas: Sappho

Gimimo metai ir vieta: 630 m. pr. Kr., Lesbas, Graikija

Mirties metai ir vieta: 580 m. pr. Kr., Lesbas, Graikija

 

Kilmingas kraujas

 

Kilmingai aristokratų, Skamander‘io ir Cleis‘ės, porai gimė trys sūnūs, Erigyius, Larichus, Charaxus,ir dukra Sappho. Šeima gyveno Egėjo jūros Lesbo saloje netoli Mažosios Azijos kranto VI a. pr. Kr. Saphho nuo vaikystės supo prabangi aplinka ir aukštuomenės veikėjai. Rūmuose buvo rengiami šokiai, šventės, religinės ceremonijos, karinės flotilės, taip pat šeima dalyvaudavo įvairiuose paraduose. Sutuoktiniai kartu su atžalomis trumpą laiką gyveno ir Lydijoje – vienoje turtingiausių ir galingiausių to meto šalių. Be viso to, kad šeima gyveno karališkai, Sappho kartu su broliais mokė protingiausi šalies žyniai, todėl vaikai pasižymėjo žvitriu protu. Labiausiai išsiskyrė vienintelė dukra – ji turėjo talentą ne tik greitai įsisavinti naujas žinias, bet ir kurti eiles. Be to, turėjo ir dėmesį prikaustančią iškalbą. Ilgai netrukus Sappho ėmė vis dažniau kurti ir deklamuoti eiles, todėl vis daugiau žmonių žavėjosi jaunąja poete.

 

Aistringa kūryba

 

Būdama paaugle Sappho tapo tikra dama, kuri be kilmės buvo ir viena protingiausių visoje Lesbo saloje. Ten aristokratės rinkdavosi į neoficialias draugijas, kuriose buvo galima užsiimti vis kitokia veikla. Vienoje jų aukštuomenės damos kūrė ir deklamavo eiles – ši draugija greitai tapo Sappho‘s mėgstamiausia, todėl ilgai netrukus mergina buvo išrinkta šios draugijos vadove. Jau gerai išmanydama poezijos vingrybes ir turėdama ne mažai gerbėjų, Sappho į savo draugijoje deklamuojamų eilių vakarus pritraukdavo nemažai žiūrovių. Kai kurios jų atvykdavo paklausyti Sappho poezijos net iš užsienio.

 

Jaunosios poetės eilėse vyravo ryškiaspalvės gėlės, girliandos, gamtos vaizdai, kvapūs smilkalai, o be viso to atsispindėjo ir santykiai su kitomis moterimis, jų patrauklumas ir homoseksualių santykių problema. Lyrika pasižymėjo paprastumu, tarmiškumu ir tuo pačiu aistringumu. Sappho meilę pateikė kaip aistrą, neišvengiamą jėgą – tai troškimas, jausmingos emocijos, nostalgija ir prisiminimai apie jausmus, kurie išblėso. Jaunos merginos eilės apie meilę itin žavėjo šiltų jausmų išsiilgusias moteris. Tokia Sappho poezija nė kiek nestebino tuomet Graikijoje gyvenančių žmonių dėl šalyje įsivyravusio požiūrio į santykius.

 

Meilė dėl statuso

 

Lesbo saloje, kaip ir visoje Graikijoje, VI a. pr. Kr. renkantis lytinį partnerį buvo svarbiausia ne asmens lytis, o socialinis statusas. Graikijos kultūroje teisę rinktis pirmiausia turėjo brandaus amžiaus vyrai, o bet kokio amžiaus moterys, vergai ir jauni vyrai buvo traktuojami kaip pasirenkamieji objektai. Tad nukrypimu nuo normos būtų buvę laikomi atvejai, kai brandaus amžiaus pilietis prisiima pasyvų vaidmenį rinkdamasis partnerį ar socialinį statusą neatitinkančias pozicijas lytinio akto metu, nes seksualinis aktas atkartojo socialinę struktūrą ir nebuvo suvokiamas kaip privati gyvenimo sritis. Buvo ir vyrų, turinčių šeimas, bet retkarčiais pasinaudojančių kitais vyrais kaip moterimis – nepaisant to, jie laikė save heteroseksualiais. Galiausiai, santykiai tik tarp vyrų buvo suprantami kaip normalūs, tačiau jie dažniausiai pasiskirstydavo vaidmenimis – visuomenės pasmerkimo labiau sulaukdavo vyrai, užimantys pasyviąją, moters, poziciją, nes taip buvo griaunama griežtas socialinės lyčių sistemos supratimas ir normatyvinio vyriškumo normos.

 

Nors šalyje vyravo neaiškūs sutuoktinių ir santykių stereotipai, garsioji rašytoja Sappho buvo ištekėjusi už turtingo pirklio, vardu Kerkol‘as. Santuokai su šiuo vyru Sappho ryžosi tik po ilgų tėvų įkalbinėjimų, kuriems, galiausiai, moteris pasidavė. Tepraėjus metams po santuokos porai gimė dukra, kuri buvo pavadinta močiutės Cleis‘ės garbei. Šeimos idilės pavydėjo daugelis – turtingai gyvenantys jauni sutuoktiniai ir toliau užsiiminėjo savo hobiais, lankėsi vakarėliuose ir iškilmingose ceremonijose, o ir jųdviejų dukrelė buvo visų mylima. Tačiau Sappho nuolat jautė trūkumą, tik pati ilgus metus negalėjo išsiaiškinti, kokį. Tačiau jos vyras Kerkol‘as išsiaiškino tai greičiau už mylimąją – Sappho labiau mylėjo moteris nei vyrus, ją traukė moters kūnas ir žavėjo moteriškos manieros, o ir kūryboje vyravo homoseksualūs moterų santykiai. Nėra aišku, ar Sappho tai bandė slėpti daugelį metų ar tiesiog pati to nepripažino, tačiau vyrui išrėžus tiesą į akis, moteris suprato, kad nebenori daugiau gyventi su vyru, todėl jiedu išsiskyrė.

 

Neapykantos objektas

 

Vėliau Sappho aršiai gynė moters meilę moteriai, todėl kilus sąmokslui prieš homofobiją, poetė stojo į kovą prieš tironą Pitaką. Smurtiniai išpuoliai Lesbe ir po to Pitako vadovaujamas sukilimas nuvertė valdančias šeimas. Daugeliui metų Sappho ir kiti kilmingieji, tarp jų ir draugas poetas Alcėjus, buvo ištremti į Siciliją. Ten poetė praleido gana daug metų, tačiau ir ištremta toliau rašė eiles, kuriose karčiai kalbėjo apie blogą elgesį su ja. Visgi seksualinės pažiūros nenugalėjo talento – išgirdę, kad garsioji Sappho atvyko į Sirakūzo miestą, jo gyventojai, norėdami pasveikinti poetą pastatė statulą. Tik vėliau, 581 m. pr. Kr., kai tironas Pitakas nebebuvo valdžioje, garsioji poetė kartu su kitais kilmingaisiais galėjo sugrįžti į tėvynę, kurioje ji ir mirė – spėjama, kad moteris pasikorė savo namuose, tačiau aplinkybės nėra žinomos.

 

Tačiau net ir po mirties Sappho vardas nenuėjo užmarštin. Homofobams poetė buvo neapykantos objektas. Jau praėjus kartai po jos mirties graikų poetas Anakreontas kilmę iš Lesbo salos priskyrė moterims, kurių seksualiniai palinkimai turėtų būti niekinami. Iš kitos pusės, išliko moterų, mylinčių moteris. Taigi Sappho yra prie ilgos moterų linijos – paslaptingos, persekiojamos ir vis dar esančios po 2500 metų, tildomos, bet vis tiek iškalbingos – ištakų, todėl sakoma, jog nuo Sappho prasidėjo lesbianizmo istorija.

 

Homofobiškos mintys

 

Nuo senų senovės žmonės Sappho laikė didžiąja graikų ankstyvosios lyrikos kūrėja. Net Platonas ją vadino dešimtąja mūza, kurios kūriniai padarė didžiulę įtaką romėnų poetams. Senovės rašytojai, skaitę poetės kūrybą, ją apibūdindavo terminais, kurie šiandieninėje kalboje įvardijami kalbant apie lesbietes – Sappho‘s santykiai su moterimis buvo prilyginami su Sokrato santykiais su gražiais jaunuoliais.

 

Dėl tokių minčių reiškimo, nėra žinoma, kaip Sappho kūryba buvo leidžiama ar platinama jos laikais, tačiau aišku tai, kad II a. pr. Kr. – praėjus keturiems šimtams metų po poetės mirties – išlikusi jos kūryba buvo surinkta į dešimt knygų: devynias lyrinių ir vieną elegiškų eilėraščių. Šio leidimo kopijos išliko iki viduramžių, paskui dingo arba buvo sunaikintos. Todėl beveik nieko nėra žinoma apie šią moterį, kurios vardas kartu su gimtosios salos, Lesbo, pavadinimu paženklino moterį, kuri myli moterį. Be kita ko, tokių lesbiečių draugijų pavadinimai dažniausiai būna siejami su Sappho vardu.

 

Įdomu

 

  • Nėra žinoma, kaip buvo platinami išspausdinti Sappho eilėraščiai, nes jie ilgus metus buvo draudžiami. Jų tik pasiklausyti laisvai buvo galima draugijos susirinkimuose.

 

  • Poetė sudarė apie 10 000 eilučių siekiančias poemas, dėl to buvo įvardijama kaip viena produktyviausių tuometinių rašytojų.

 

  • Paauglystėje Sappho dažnai lankydavosi vyriausiam broliui priklausančioje vyno parduotuvėje, kurioje svečiuodavosi vyrai iš geriausių šeimų.

 

  • Jauniausias Sappho brolis, Charaxusas, vertėsi prekyba ir buvo įsimylėjęs prostitutę iš Egipto.