Mūsų istorija prasidėjo dar tada, kai nebuvo nei feisbuko, nei skaipo, nei paprasčiausio mobiliojo telefono. Tad ir surasti manęs, Aidai, daugybę metų tiesiog negalėjai. Kaip ir aš tavęs. Iš pradžių neleido įžeisti jausmai, ambicijos, o vėliau – gyvenimo aplinkybės. Ir štai dabar, kai po daugybės metų rašau šį laišką tau, žinau, kad jį rašau pirmiausia dėl to, kad papasakočiau, kaip gyvenau, kaip jaučiausi visus tuos metus. Kartais pasijusdavau išduota, nieko nebenorėjau, o kartais lyg ir laiminga, bet vis ieškojau… Gal tavęs?

Pamenu mūsų pirmą susitikimą. Buvo gal trečia mokslo diena universitete. Stovėjau nedrąsi koridoriuje prie iškabintų tvarkaraščių ir ieškojau bent vieno pažįstamo veido. Atrodė, kad čia visi seni draugai – klega, skirstosi būreliais, jaučiasi laisvi ištrūkę į didelį gražų pasaulį. Ir man norėjosi taip savimi pasitikėti, kaip daugumai merginų, kurias mačiau kvatojančias iš to aukšto šviesaus vaikino pokštų. Tavo pokštų. Lyg pagavęs mano nedrąsią mintį tu pats atsisukai, nusišypsojai ir keista… pribėgęs atsiklaupei man prie kojų! Pasirodo, užsižiopsojusi į tave sugebėjau iš rankų paleisti kelis pirmųjų paskaitų užrašų lapus. Galantiškai juos pakėlęs prisistatei.

– Aidas.

– Jurga.

– Malonu.

– Ir man. Ir tas ilgas žvilgsnis nuo to laiko visur mane lydėjo…

Kiek vėliau supratau, kad ne man vienai esi įdomus. Niekada nemėgau šaunuolių vaikinų, dėl kurių alpsta visos merginos, todėl sąmoningai tavęs vengiau. O ir geriausia draugė Rūta vis atnešdavo žinių, kad tu nerimtas, kad ne viena jau skundėsi esanti tavęs apgauta. Nereikėjo man tavęs tokio. O koks buvai iš tiesų, žinoti nenorėjau.

Vėliau sunkiai susirgau. Teko net nutraukti mokslus. Labai džiaugiausi, kad tu su Rūta ateidavote manęs aplankyti, pasakodavote, kaip sekasi universitete, juokdavotės iš dėstytojų ir kasdienių nutikimų. Laikui bėgant pajutau, kaip tolstu nuo jūsų gyvenimo. Ir nors naktimis sapnuose dažnai sutikdavau įdėmų tavo žvilgsnį, ir kaip aidas kartodavosi man tavo juokas, tikrovė kirto skaudžiai lyg peilis: mano liga – tai jūsų laimė. Rūta laukiasi ir jūs tuoksitės.

Universiteto tada taip nebaigiau, tik po ilgos pertraukos grįžau į mokslus. Vėl stovėjau tame pačiame koridoriuje ir dairiausi, lyg tikėdama tave išvysti. Tačiau išvydau visai netikėtai tiesiog prie parduotuvės. Tu išėjai vedinas beveik mokyklinio amžiaus berniuku, panašiu į tave. Kaip man skaudėjo žiūrėti į jį, į tave, Aidai! Maniau, kad jau seniai viskas pamiršta, juo labiau kad turėjau rimtą draugą, su kuriuo ketinome tuoktis. Tačiau iš nesirišančio mūsų pokalbio, iš keistų veriančių akių supratau, kad tai, kas mus sujungė per tą pirmą žvilgsnį, jau niekada nesibaigs. Tai stipriau už mus. Vėl atnaujinome draugystę, tik šįkart aš tapau ta išduodančia drauge, nebe Rūta. Ji laukė savo vyro namuose, kol aš po truputį vis labiau vogiau tave iš tos šeimos.

Mes kritome vienas į kitą iki begalybės, negalėdami išsemti aistros, nebuvo jos nei dugno, nei pabaigos. Galiausiai priėjome ribą. Turėjai pasirinkti mane arba ją. Ir tu išėjai, grįžai namo. Ar tai buvo tavo silpnumas, ar drąsa? Aš iki šiol atsakyti negaliu. Tada kristi į savo asmeninę bedugnę likau visiškai viena, ir prisiekiau niekada tau to neatleisti. Keikiau tave, kad esi toks silpnas palikti ją. O dabar rašau ir žinau, jog ne viskas yra balta ir juoda, ir negaliu tavęs teisti. Ar tai buvo atsakomybė už sūnų, ar baimė draskyti jo ir savo gyvenimą? Neprašau atsakymo, nes jo turbūt ir nėra.

Nuo tada, kai paskutinį kartą užvėrei mano mažo butuko duris, praėjo 18 su trupučiu metų. Man juos nesunku suskaičiuoti, nes tiek dabar yra tavo dukrai. Ji ką tik baigė mokyklą. Turbūt stos į tą patį universitetą kaip ir aš. Gal trečią dieną ir jos žvilgsnis susitiks su žavaus jaunuolio. Jis pasilenks pakelti iškritusių užrašų, paklaus jos vardo. Mėta, – ji atsakys…

Tuos 18 metų gyvenau visaip. Ir juokiausi, ir verkiau. Didžiausią laimę man padovanojai tu. Tai mūsų dukra. Ji man ir skaudžiausias tavęs priminimas. Mėta niekada neklausinėjo apie tave, nes ji turi kitą – savo tėtį, kuris ją augino nuo mažų dienų. Tą žmogų sutikau vos gimus dukrytei, ir jis man buvo didžiausia atrama. Esu dėkinga jam net už save pačią, nes tai jis pastatė mane ant kojų, prikėlė naujam gyvenimui. Ir tai, jog taip netikėtai prieš pusmetį mane suradęs internetu prašai būti kartu, pirmiausia nesąžininga jo atžvilgiu.

Dabar jau žinau, kad su Rūta greitai išsiskyrei taip ir neįsitvirtinęs čia, todėl išvykai gyventi į Ameriką. Tačiau kodėl neieškojai manęs anksčiau? Ar tikrai tik šiuolaikinės technologijos padėjo mane surasti? Džiaugiuosi tavo kasdieniais laiškais iš už Atlanto, verkiu su tavimi, kai kalbi apie neišsipildžiusius lūkesčius ir tą sunkiai nusakomą ilgesį. Aš taip pat norėčiau su tavimi susitikti. Kada nors. Bet ne dabar… Gal tiesiog bijau, kad trečiasis mūsų susitikimas gali būti lemiamas. O tada ir vėl liks įskaudintų žmonių ir sugriautų gyvenimų. Gal likimas mus specialiai laiko taip toli vienas nuo kito, kad apsaugotų šalia mūsų esančius žmones? Aš tikrai nežinau, Aidai, ar sunkiau yra išeiti, ar pasilikti. Ir kas yra tas amžiams mus surišęs pirmasis žvilgsnis – silpnumas ar drąsa?