Kiekviena Europos šalis, norėdama pritraukti kuo daugiau turistų, sukuria savą egzotiką, neturinčią nieko bendra su įprastu piliečių gyvenimu. Olandijoje tai – legali prostitucija ir oficialiai leidžiami vartoti lengvieji narkotikai.

   

Pikantiškas sostinės masalas

 

Užtenka nužingsniuoti kelis kvartalus nuo pagrindinės geležinkelio stoties arba centrinės aikštės su jos ištaigingomis parduotuvėmis, Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejumi bei karališkaisiais rūmais – ir jūs Raudonųjų žibintų kvartale. Beje, tai ne kvartalas ir ne gatvė, o Amsterdamo dalis su senoviniais tradicinės olandų architektūros namais abiejose neplataus kanalo pusėse, siaurais grindiniais ir dar siauresniais šaligatviais. Kartais čia sunkoka prasilenkti.

 

Raudonųjų žibintų kvartalo skersgatviai dieną nebūna užplūsti lankytojų ir smalsuolių. Čia yra specializuotų parduotuvių – jose prekiaujama pačiomis įvairiausiomis priemonėmis grupiniams ir individualiems meilės žaidimams, atitinkamo turinio vaizdajuostėmis, knygomis ir atvirukais. Parduotuvėlės daugiausia tuščios, o pavieniai pirkėjai vargu ar išeina su pilnais krepšiais. Kvartalas pagyvėja artėjant nakčiai – pradeda veikti visame pasaulyje garsus atrakcionas.

 

Amsterdamas jau viduramžiais buvo viena didžiausių ir gyviausių pasaulio jūrinių valstybių sostinių. Ilgo plaukiojimo iškamuoti jūreiviai išlipdavo į krantą ir bandydavo per keletą dienų atsigriebti mėgaudamiesi žemiško gyvenimo malonumais. Uosto užeigose būdavo girtaujama kiauras paras. Be gėrimų ir užkandos, jūrininkams norėdavosi ir meilės, na, bent jau imitacinės. Pageidautina –  ir niekuo neįpareigojančios.

 

Tais laikais miestų gatvės naktimis būdavo tamsios, praeiviai kelią pasišviesdavo su savimi nešamais stikliniais žibintais, kurių viduje degdavo žvakė. Bet kaip atvykusiam jūreiviui atskirti laisvo elgesio moterį nuo padorios miestietės? Tada atsirado pirmoji pasaulyje šviesos reklama – prostitutės po naktinį miestą ėmė vaikštinėti kelią pasišviesdamos žibintais su raudonais stiklais. Pirma, tokie žibintai iš tolo pastebimi ir galima greitai atpažinti jų savininkių profesiją, antra, raudona šviesa moteriai teikia paslaptingumo, slepia jos amžių. Be to, kaip nustatė psichologai, ji sustiprina seksualinį potraukį.

 

Vėliau damoms nusibodo klaidžioti per lietų ir pūgą ieškant klientų, kuriuos vis tiek tekdavo vestis į namus. Todėl jos pradėjo kurtis viename rajone ir vakarus leisti prie neužtrauktų užuolaidomis langų arba atvirų durų.

 

Kvartalo merginos – kokios jos?

 

Vakarų šalių vyrai nėra išlepinti gražių moterų gausa, bet mūsiškiai, pirmą kartą patekę į Raudonųjų žibintų kvartalo labirintus, pasidairę po juos tampa panašūs į vaikus, kuriems vietoj trokštamo saldainio buvo pakištas jo popierėlis. Parsiduodančios merginos gerokai skiriasi nuo žurnaluose nufotografuotų sekso modelių. Čia galima išvysti porą, trejetą patrauklių tamsiaodžių ir slavių, turinčių viską, išskyrus laimę. Bet dauguma kuklių sekso industrijos darbininkių niekuo nesiskiria nuo moterų, triūsiančių kokiame nors fabrike. Nepilnamečių čia nepastebėsi – policija neleidžia. Na, o tos, kurios peržengė 18-os metų slenkstį, ypatingu šviežumu nepasižymi. Galima išvysti ir nepatrauklių išpurtusių būtybių, sulaukusių daugiau negu 40-ies metų.

 

Kaip atrodo meilės kampelis, galima pamatyti tiesiai iš gatvės. „Tarnybinė patalpa“ paprastai yra mažesnė už mūsų chruščioviško laikotarpio statybos daugiaaukščio namo šešių kvadratinių metrų virtuvę. Daugiausia vietos užima gana siaura lova, greta įtaisyta kriauklė, kartais veidrodis ir spintelė su įvairiomis priemonėmis iš kaimyninės sekso reikmenų parduotuvės. Kai klientas įeina, vitrina užtraukiama užuolaida – tai ženklas, kad mergina užimta. Vienkartinės 15 minučių paslaugos kaina svyruoja nuo 30 iki 50 eurų.

   

Horizontalusis verslas

 

Prostitucija Olandijoje įteisinta 1911 m., tačiau viešieji namai ilgai buvo už įstatymo ribų. Vėliau racionalūs olandai nusprendė: jeigu su prekyba kūnu neįmanoma kovoti, tai bent derėtų jai suteikti oficialų statusą. 2000-ųjų rudenį olandų Vyriausybė priėmė nutarimą, kad horizontalusis verslas yra tokia pati paslaugų sritis kaip ir kitos. Sekso paslaugos, viešieji namai, sekso klubai dabar licencijuojami, šios srities darbuotojai privalo mokėti mokesčius ir būti Europos Sąjungos šalių piliečiai.

 

Dabar individualiai dirbanti prostitutė yra laikoma verslininke su daugybe įsipareigojimų. Jos verslas tikrinamas, ji moka mokesčius, dalį pinigų turi skirti draudimo fondui, privalo turėti medicininį pažymėjimą. Abiejų lyčių verslininkai, prekiaujantys savo kūnais, yra susivieniję į dideles profesines sąjungas, ginančias jų interesus ir padedančias sudaryti kolektyvines darbo sutartis su viešnamių savininkais.

 

Oficialiai leidę prekiauti kūnu, tam tikri Olandijos organai iš merginų reikalauja laikytis saugumo normų. Organizuojami planiniai ir neplaniniai patikrinimai, sukeliantys tylų savo kūno pardavėjų pasipiktinimą. Be to, po kiekvieno kliento prostitutės privalo apsiprausti. Pasibaigus darbo nakčiai jos savo kūną turi apdoroti silpnu kalio permanganato tirpalu. Be to, prostitutėms nurodoma kasdien keisti apatinius drabužius, panaudotus išmetant arba išvirinant.

 

Kai kurios taisyklės, įprastos komercinei veiklai, seksualinių paslaugų teikimo srityje atrodo keistokos. Pavyzdžiui, reikalavimas padidinti darbo patalpų apšvietimą. Į jį prostitutės reaguoja audringai: „Kiekvienas klientas prostitutės kambaryje geriau jaučiasi tamsoje“. Merginos taip pat burba dėl reikalavimo trumpai kirpti nagus, kad nebūtų plėšomi prezervatyvai.

   

Racionali šalis

 

Čia maža tokių naivuolių, kurioms buvo pažadėtas geras darbas Olandijoje, o vietoj jo įstumta į viešnamį. Dauguma prostitučių viską žinojo iš anksto. Jos sąmoningai iškeitė nesaugią savojo verslo vietą tėvynėje į kur kas komfortiškesnį ir pelningesnį darbą Raudonųjų žibintų kvartale.

 

Po šio linksmojo rajono tariama ramybe ir kasdienybe slepiasi daugybė tragedijų. Stiprius narkotikus čia vartoja daugelis. Juk netgi aistra pinigams kartais negali užgožti pasibjaurėjimo tuo, su kuo kasdien susiduria merginos.