Ką daro moteris, kai nori pakeisti savo nuotaiką? Eina kirptis arba dažytis plaukus! Taip pakeičia ne tik nuotaiką, bet šiek tiek ir savo gyvenimą. Užplūdus naujoms mintims, keičiasi ir poelgiai, santykiai su kitais. Plaukų kirpimas, šukavimas, dažymas – tai tikra kasdienė magija. Todėl, kaip ir su bet kuria magija, reikia žinoti, kaip su plaukais elgtis ir ką daryti, kad permainos būtų į gera.

   

Kur slepiasi siela?

 

Nuo senovės tikima, kad plaukuose slypi žmogaus gyvybinės jėgos. Štai frankų karaliams nuo vaikystės nekirpdavo plaukų, mat plaukų nukirpimas reiškė sosto paveldėjimo teisės atsisakymą. Jauni senovės germanų kariai nekirpdavo nei plaukų, nei barzdos tol, kol neužmušdavo pirmojo priešo. O senovės Egipte vaikams prie smilkinio visuomet palikdavo nenukirptą sruogą, kuri būdavo nukerpama vaikui sulaukus pilnametystės. Ir mūsų krašte vaikams dėl parazitų skutant galvas, ant kaktos palikdavo bent kuokštelį plaukų, kad siela turėtų kur prisiglausti. Tikėta, kad nuskutus visus plaukus, iškiltų pavojus, jog siela gali palikti vaiką. Šamanai, burtininkai, žyniai ir kai kurių religijų dvasininkai taip pat nekerpa plaukų, nes laiko juos subtiliosios energijos laidininkais.

 

Manoma, kad plaukai – tai galinga energetinė substancija, savotiškos antenos, kuriomis žmogus susijęs su kosmosu. Tyrimais patvirtinta, kad plaukų nebuvimas žmogui padeda nesirgti ir… slėpti informaciją apie save! Gal todėl galvas skuto senovės kariai, o iki šiol – ir budistų vienuoliai. Karo žygių metu taip saugotasi nuo ligų ir sužeidimų, taip pat nuo priešiškai nusiteikusių žynių ir burtininkų, besistengiančių įsiskverbti į mintis.

   

Magiškos galios

 

Vidurinėje Azijoje merginos pindavo plaukus į keturiasdešimt kasyčių, o dėl apsaugos į jas dar įpindavo auksinių monetų, perlų, diademų, vainikų, žiedų ar raištelių. Tibete merginos pindavo net šimtą aštuonias (magiškas skaičius budizme) kasytes. Nuo senovės daugelyje tautų netekėjusios merginos nešiodavo ilgus palaidus plaukus, kurie, kaip buvo tikima, turėjo magiškų galių, pritraukdavo vyrus. Ir dabar moterys, norėdamos patraukti jas dominančio vyriškio dėmesį, paleidžia plaukus, galvos judesiu juos atmeta nuo veido, suka ant piršto plaukų sruogas. Taip sustiprinamas energetinio lauko dydis ir stiprumas. Šiandien tai dažniausiai daroma nesąmoningai. Tačiau ne veltui sakoma, kad visos moterys šiek tiek raganos – instinktyviai jaučia, kaip siekti savo tikslų. Ištekėjusios moterys plaukus turėdavo pridengdavo skarele. Tikėta, kad įėjusios į svetimus namus, jiems moteris palaidais plaukais gali pakenkti.

   

Plaukai ir atmintis

 

Manoma, kad plaukai glaudžiai susiję su atmintimi. Studentai turi prietarą – nesikirpti prieš egzaminą, kad neištiktų nesėkmė. Esą kartu su plaukais galima „nukirpti“ atmintį. Tačiau dažniau manoma, kad su plaukais nukerpama ne informacija, o su praeities įvykiais susijusios emocijos: žmones ir įvykius prisimeni, bet jie taip nebejaudina. Ne veltui sakoma, kad plaukų trumpinimas ir dažymas gydo nuo nelaimingos meilės. Be abejo, plaukus nudažius, buvę jausmai neišnyksta, tačiau jie tarsi pakeičia spalvą, t. y. praeities įvykiai pradeda atrodyti kitaip.

 

Kai kuriose tautose nėščios moterys vengia kirptis plaukus. Manoma, kad plaukuose yra sukaupta kūdikiui būtina informacija.

   

Palankios dienos

 

Rytų astrologija laikosi nuomonės, kad bet kuris žmogaus veiksmas lemia gyvenimo kokybės pokyčius. Net, atrodytų, paprasčiausias plaukų kirpimas gali pakeisti likimą. Tibete palankios ir nepalankios dienos kirpti plaukus ir barzdą nustatomos pagal mėnulio kalendorių. Tikima, kad nukirpus plaukus palankią dieną, galima teigiamai pakreipti likimą, prailginti gyvenimą, privilioti sėkmę, pinigus ar meilę. Nusikirpus nepalankią – rizikuojama viską sugriauti ir prisišaukti bėdų.

 

Astrologai kiekvieną mėnesį nustato palankias ir mažiau palankias dienas kirpti plaukus. Bendra taisyklė yra tokia: patrumpinus plaukus tomis dienomis, kai mėnulis yra augantis (jaunatis, delčia), plaukai ataugs greičiau. O nukirpus per pilnatį – augs lėčiau, bet stiprės nuo šaknų. Delčia apskritai nėra palankus metas kirpti plaukus.

   

Pavojai kerpantis

 

Kai Fidži saloje gyvenusios namosių genties vadui prireikdavo kirptis, norėdamas apsisaugoti, prieš tai jis turėdavo suvalgyti žmogų. Speciali taryba išrinkdavo auką, kuriai tekdavo „garbė“ apsaugoti genties vadą ir visą gentį nuo pavojų, kuriuose neša vado plaukų nurėžimas.

 

Maorių gentyse kerpant plaukus kalbėta daug užkeikimų: vienas užkeikimas skirtas pašventinti obsidiano peiliui, kuriuo bus nukertami plaukai, kitas – apsaugoti nuo perkūnijos ir žaibų, kuriuos gali prišaukti plaukų kirpimas. Manyta, kad žmogus, kuriam kerpami plaukai, keletą dienų yra globojamas ypatingų dvasių. Dėl to jis negalėjo užsiimti įprastais darbais, netgi prisiliesti prie maisto rankomis. Plaukų kirpėjas taip pat negalėjo liestis prie maisto rankomis, kuriomis tą dieną lietė magiškąją substanciją – kito žmogaus plaukus. Todėl ir jam maistą, pagamintą ant pašventintos ugnies, į burną įdėdavo kiti. Kitą dieną rankos turėjo būti trinamos bulvėmis ar paparčio šaknimis. Taip iš rankų pašalindavo svetimų plaukų energiją.

   

Kur dėti nukirptus plaukus?

 

Kai plaukai (taip pat ir nagai) jau sėkmingai nukirpti, dar laukia jų atsikratymo sunkumai. Juk jei plaukai pateks į netinkamas rankas, negandos gali ištikti ir jų savininką! Tikėjimas, kad per nukirptus plaukus galima pakenkti žmogui, paplitęs visame pasaulyje. Manoma, kad viskas, kas buvo sujungta arba glaudžiai susiję su žmogaus kūnu, tebėra su juo susiję ir po atskyrimo. Daugelyje genčių tikima, kad gavus žmogaus plaukų sruogą (arba nukirptą nagą, spjūvį, drabužio gabalėlį), suvyniojus ją į ryšulėlį ir dar užrišus specialiu mazgu, po to viską užkasus po žeme, nelaimingasis žmogus pradeda nykti ir silpti tiesiog akyse ir per kelias savaites numiršta. Išgelbėti jį galima tik suradus ir iškasus užburtąją plaukų sruogą. Kai kuriose Australijos aborigenų gentyse panašiu būdu vyrai netgi bandydavo atsikratyti įgrisusių žmonų.

 

Karpatuose gyvenantys huculai teigia, kad jei nukirptus plaukus surinks pelės ir susuks iš jų sau lizdus, jų savininkas kentės nuo galvos skausmų, arba dar blogiau – išeis iš proto. Vokiečiai mano, kad taip gali nutikti, jei nukirptus plaukus į savo lizdus įsuks paukščiai.

 

Taigi ką daryti su nukirptais plaukais? Kiekviena tauta į šį klausimą atsako savaip. Vieni žmonės plaukus užkasdavo kapinėse, šventyklose ar po gentį saugančiais medžiais. Kiti sudėdavo į maišą ir užkasdavo po namų slenksčiu, sukišdavo į plyšius tarp namo sienų ar tarp stogą dengiančių šiaudų. Treti nukirptus plaukus leisdavo į upę plaukti pasroviui, įmesdavo į skruzdėlyną, prispausdavo akmeniu ar paprasčiausiai sudegindavo. Svarbiausia – kad nepapultų į blogas rankas.

   

Ar žinote, kad:

 
  • plaukų storis priklauso nuo amžiaus. Naujagimių plaukai būna 20–40 mikronų storio, suaugusio žmogaus – 70–100 mikronų, o senstant vėl suplonėja iki 50–70 mikronų;
  • ploniausi yra šviesūs plaukai. Tamsūs – storesni, o rudi – patys storiausi;
  • natūralūs raudonplaukiai sudaro vos 4 % žmonijos;
  • plaukai greičiau auga dieną negu naktį, pavasarį ir vasarą greičiau negu žiemą;
  • per mėnesį plaukas užauga vidutiniškai 1–1,5 cm;
  • sparčiausiai plaukai auga nuo 16 iki 24 metų;
  • žmogus turi apie 100 tūkst. plaukų;
  • kasdien mes netenkame apie 100 plaukų, ir tai negresia nuplikimu;
  • tai, kad žmogus plinka, aplinkiniai pastebi tik tuomet, kai jis netenka daugiau kaip 50 % plaukų;
  • iš plauko neįmanoma nustatyti lyties.