Liepos 20 dieną pagoniškoje Lietuvoje buvo švenčiama dievo Perkūno šventė, kuri kraštui apsikrikštijus buvo sutapatinta su šv. Elijo, debesų valdytojo, diena. Senovinė ritualinė šventė, skirta prašyti malonės dievų, kad apsaugotų nuo audrų, krušos ir griaustinio. Legendose pasakojama, kad pranašas Elijas keliauja dangumi auksine karieta ir medžioja pabaisą Lamiją kukurūzų laukuose. Kai šv. Elijas paleidžia strėlę – blyksteli žaibas ir nugriaudi griaustinis. Jeigu po žaibo nėra griaustinio – tai ugnis išsiveržė iš pakinkytų žirgų šnervių. Šv. Elijas taip pat yra kailių, odos išdirbėjų, plytelių klojėjų globėjas.

 

Baltų kraštuose šią dieną žmonės melsdavosi Perkūnui, kad nesunaikintų derliaus, rugiai gerai derėtų, gyvuliai būtų sveiki, keliauti būtų saugu. Saugodami namus žmonės apkaišydavo sienas eglės ir žilvičio šakomis. Kilus audrai, uždegdavo vaškines žvakes ir melsdavosi dievui, kad nesunaikintų turto. Baltai tikėjo, kad žmogus žuvęs nuo žaibo iškart patenka pas dievus.

 

Šv. Elijas – žydų pranašas minimas Senajame Testamente. Visą gyvenimą kovojo prieš stabmeldystę, pagonybę, skleidė krikščionišką mokymą. Dalį gyvenimo pranašas Elijas praleido kaip atsiskyrėlis Karmelio kalne. Vienu metu Elijas buvo beprarandąs tikėjimą ką nors pakeisti šioje Žemėje, todėl prašė Dievo pasiimti jį pas save. Vietoj to, Dievas atvedė Eliją ant Sinajaus kalno ir parodė savo galybę – stiprų vėją, žemės drebėjimą, ugnį. Nulipęs nuo kalno Elijas pajautė, kad jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo ir atsirado dar daugiau jėgų kovoti prieš stabų garbinimą. Šv. Elijo stebuklingas gebėjimas atlaikyti gamtos stichijas lėmė, kad jis buvo pavadintas debesų valdytoju.