Pėdkelnių istorija – nuo karaliaus dvaro ir šių laikų podiumų

Šiais laikais elegantiškos, permatomos, tamprios ir patogios pėdkelnės nieko nestebina. Pačių įvairiausių spalvų, raštų, modelių tekstilės gaminių galima įsigyti kone kiekviename prekybos centre. Sunku patikėti, kad ne visada tai buvo kasdienybė. Nailono kojinės ir pėdkelnės buvo pradėtos gaminti tik XX amžiuje, tačiau panašių gaminių būta jau prieš daugelį amžių. Senovės Graikijoje vergai mūvėdavo kažką panašaus į šiuolaikines kojines, romėnai namuose mūvėdavo trumpas kojinaites, o Kinijoje ir Japonijoje nuo seniausių laikų mūvimos medvilninės ir šilkinės kojinės.

Pirmosios pėdkelnės pradėtos gaminti Ispanijoje. Jas rankomis megzdavo specialiai šio amato mokęsi meistrai. Kiekviena pora pėdkelnių atrodė kaip tikras meno kūrinys. Nenuostabu, kad tokią aprangos detalę galėjo įsigyti tik turtingi kilmingieji, valdovai.

Keičiantis karališkojo dvaro rūmų madoms, ilgas mantijas ilgainiui pakeitė trumpi užsagstomi vyriški dubletai. Valdant karaliui Henrikui VIII, kilmingi vyrai dėvėjo dubletus su plonytėmis, šilkinėmis kojinėmis, pritvirtinamomis keliaraiščiais virš kelių. Tiudorų laikais tokios kojinės į Angliją būdavo importuojamos iš Ispanijos. Į sostą atsisėdus Elžbietai I, pėdkelnių mezgimo technologijos atėjo ir į Angliją ir jų gamyba tapo svarbia pramonės šaka. Tais laikais pėdkelnės buvo vienetiniai, rankų darbo kūriniai.

1589 metais vienuolis Viljamas Li išrado mezgimo mašiną. Pirmieji mezgimo staklių pavyzdžiai negalėjo nė iš tolo prilygti lengviems ir švelniems rankų darbo audiniams, tačiau vienuolis nenuleido rankų ir netrukus kojinės jau būdavo siuvamos iš su mezgimo mašina pagamintų audinių. Vyrai plonyčio šilko pėdkelnes mūvėjo iki XVIII pabaigos, kol tapo madingos ilgos kelnės. Kojinės pradėtos mūvėti po kelnėmis. Tik pasibaigus puritoniškiems ir labai griežtiems Viktorijos laikams, moterys pagaliau išdrįso viešai mūvėti šilkines kojines. Iki XVIII amžiaus net būdavo teigiama, kad po žemę šluojančiais sijonais „Moterų kojos taip kruopščiai slepiamos, kad verta susimąstyti, ar yra jos iš viso?“.

Tik nuo 1934-ųjų metų moterų mados pradėjo sparčiai keistis. Sijonų ilgis trumpėjo kiekvieną sezoną. Jau nebebuvo laikoma nepadoriu ženklu parodyti viešumoje apnuogintas ar kojinėmis aptemptas kojas. Ilgų, plonų kojinių  išpopuliarėjimą lėmė ir tai, kad jos pradėtos megzti nebe iš brangaus šilko ar medvilnės, o iš naujo, sintetinio ir ekonomiško pluošto.

1911 – 1912 metais buvo išrasta viskozė arba dirbtinis šilkas. Nors šis audinys buvo kur kas pigesnis nei natūralus šilkas, tačiau iš tokios meždžiagos pasiūtos kojinės  labai dažnai smukdavo. Kalbėdama apie tų laikų moterų didžiausias svajones jamaikos komikė ir dainininkė Filisė Dilon juokavo: „Moterys nori vyrų, karjeros, pinigų, vaikų, draugų, prabangos, komforto, nepriklausomybės, laisvės, pagarbos, meilės ir pigių kojinių, kurios nepabėga“.

Ši svajonė tapo realybe 1930 metais, kai buvo išrastas revoliucinis, sintetinis audinys, iš pradžių pavadintas visai neromantiškai: „Polimeras 6.6“. Skelbta, kad naujoji medžiaga stipri kaip plienas ir plona voratinklio gijos. JAV chemijos pramonės milžino „Du Pont“ išradimas užkariavo moterų širdis. Pėdkelnės, kojinės ir kojinaitės atrodė lyg stebuklas: nesiglamžė, nesusiraukšlėdavo ir buvo palyginus nebrangios. Tai tapo geidžiamiausia preke. Šių kojinių troško visos!

Nailono kojinės JAV pasirodė 1940 gegužės 15 dieną ir sukėlė masinį pamišimą. Vien per pirmuosius metus šioje Šiaurės Amerikos valstybėje buvo parduota daugiau nei 4 milijonai kojinių. Tačiau dar po poros metų nailono kojinės tapo retenybe. Šalis pradėjo ruoštis II pasauliniam karui ir nailoną naudojo jau nebe seksualių kojinaičių mezgimui, o tvirtų parašiutų, virvių, padangų gamyboje. Nailono kojinių būdavo galima įsigyti brangiai tik juodojoje rinkoje, todėl moterys, trokšdamos atrodyti patraukliai ir madingai, pradėjo rudai pudruoti kojas ir nusibrėždavo brūkšnį, kuris imituodavo kojinių siūlę. Po karo šios kojinės vėl išgyveno renesansą.

1959 metais ta pati „Du Pont“ bendrovė išrado labai tamprią laikrą. Kojinės tapo dar tobulesnės, dar glaudžiau aptempdavo kojas, net ties keliais ir kulkšnimis. Pradėjus naudoti laikrą pamažu išnyko kojinių siūlės.

Septintojo dešimtmečio viduryje pėdkelnės pateko į neregėtas mados olimpo aukštumas, nes tuo metu išpopuliarėjo mini sijonai. Iki tol populiaresnes ilgas kojines, kurių kraštelis dažnai matydavosi, apsivilkus trumputį sijoną, pakeitė įvairių raštų, spalvų pėdkelnės.

Atrodė, kad nailoninės kojinės turėjo ilgainiui iš viso išnykti iš apyvartos, bet taip nenutiko. Šiais laikais ilgos kojinės vėl grįžta į madą. Dizaineriai nuolat siūlo įvairiausių naujų modelių ir stilių kojinių. Klasikinės nailoninės kojines su siūle per vidurį ir rašteliais – pačios madingiausios, ypač, jei derinamos su retro stiliaus apranga.

Pėdkelnės šiais laikais taip pat yra daugiau negu aksesuaras. Tai greičiausias būdas pakeisti atsibodusią aprangą!Šiandien prekybos vietose galima rasti pačių įvairiausių kojinių ir pėdkelnių: įmantraus dizaino, ryškių spalvų, dekoruotų Swarovski kristalais arba kitais brangakmeniais, piešiniais ir atspaudais. Kiekviena dailiosios lyties atstovė iš tokios gausybės tikrai gali išsirinkti tai, kas jai labiausiai tinka ir patinka.