„Manau kelionės yra kaip liga ar narkotikas. Kai susergi, norisi vis daugiau ir vis egzotiškesnių…“  Jūratė, negali nustygti vietoje. Kelionės yra jos silpnybė. Ir kur tik ji nebuvo… O ir laiko randa viska -  studijoms,  savanorystėms, darbui,  pramogoms. Tai pavyzdys nuolatos bebumbantiems, su laiku nespėjantiems kovoti niurzgaliams. Jūrate kviečia nors trumpam ir mintimis kartu pakeliauti jos prisiminimuose…

 

IMG_7798-vi

Esate dar labai jauna, jei neklystu jums 23metai, o tiek pasaulio apkeliavote… Daugelis galėtų tik pavydėti. Kurias pasaulio šalis esate aplankiusi? O gal reikėtų sakyti, kur dar neteko būti?

 

Taip, teisybė, man 23, tačiau keliauju pakankamai intensyviai. Iš viso esu aplankiusi apie 40 šalių Europoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Galbūt atrodo labai daug, tačiau yra dar apie 160, kurios vis dar neaplankytos. Be galo daug.

 

DSCN2279-vi

 

O kaip mokslai? Netrukdė toks „lakstymas“ po pasaulį?

 

 

Kai pradėjau studijuoti universitete, tada ir prasidėjo didžiosios kelionės. Tikrai nei mokslai kelionėms, nei kelionės mokslams netrukdė. Visada vasarom važiuodavau dirbti į užsienį, per atostogas – keliauti, po diplomo – savanoriauti. Viskas vyko natūraliai, didelių problemų suderinti skirtingas veiklas nebuvo.

 

DSCN1513-vi

 

Iš kur tokios investicijos tokioms kelionėms? Juk nuvykti į Tailandą, Pietų Ameriką, aplankyti tiek Afrikos šalių nemenkai kainuoja…O kur dar kitos kelionės, kurias sunku net suskaičiuoti.

 

Kaip jau minėjau, studijų metais visas vasaras važiuodavau dirbti į įvairius Ispanijos kurortus. Šiuo metu dirbu slidinėjimo kurorte Alpėse, Šveicarijoje. Manau, kad sezoniniai darbai yra vienas geriausių pajamų šaltinių kelionėms – didelės pajamos per sąlyginai trumpą laikotarpį. Be to, dirbant užsienyje yra puikios galimybės keliauti po apylinkes. Kelionių mylėtojams tokie darbai tikras malonumas.

 

RSCN0972-vi

 

Savanoriavote Afrikoje. Kiek laiko buvote atskirta nuo gimtojo krašto? Kodėl būtent Afriką pasirinkote?

 

Afrikoje savanoriavau ir keliavau pusę metų. Po studijų baigimo ilgai svarsčiau, kol nusprendžiau pasirinkti savanorystės kelią Afrikoje. Ilgai nedvejojau, kodėl būtent noriu tokia veikla užsiimti juodajame žemyne. Manau, Afrikoje labiausiai reikia pagalbos. Ten daugiausia problemų ir mažiausiai potencialo jas išpręsti. Be to, norėjosi  egzotikos ir ekstremalios patirties. Manau, kad kelionės yra kaip liga ar net narkotikai. Kai susergi, norisi vis daugiau ir vis stipresnių dozių, t.y. sudėtingesnių ir ekstremalesnių kelionių.

 

DSCN4000-vi

 

Papasakokite ką nors įdomaus apie to krašto žmones, tradicijas, kultūrą…

 

Trumpai negalėčiau apibūdinti. Afrika – didžiulė ir įvairi, žmonių gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra be galo skiriasi nuo europietiško. Šiuo metu apie tai rašau knygą, sutalpinti visko į kelis sakinius –  neįmonama. Galiu tik trumpai pasidalinti keliomis įdomybėmis iš Ugandos žmonių kasdieninio gyvenimo. Taigi toje gentyje, kurioje aš savanoriavau ir gyvenau jų šeimoje, moterys turi klauptis sveikindamos vyrus. Ir ne tik sveikindamos, bet ir atnešdamos maistą, vandens.  Labai sunkus moterų gyvenimas Ugandoje. Jos yra tarsi vyro nuosavybė. Pavyzdžiui, prieš vestuves vyras turi išsipirkti moterį. Nuo to laiko, ji yra vyro nuosavybė. Ją gali skolinti, dovanoti, mainyti. Be to, vestuvių mokestį moka ne tik vyras, bet visa jo šeima, tad teisę į tą moterį turi visa vyro šeima…

 

IMG_0964-vi

 

O kaip patys žmonės priėmė? Juk jie tokie šiek tiek „laukinukai“. O dar į jų būrį įsimaišiusi baltaodė…

 

Laukinukais tikrai jų nepavadinčiau. Tiesa, civilizacijos ir technoliogijų prasme jiems tikrai be galo sunku ir toli iki Europos. Vos keli namai visame kaime turi elektrą, kuri įvesta vos prieš pora metų ir tai dažniausiai jos nebūna. Televizorių yra matę tik keletas, apie šaldytuvus ne daug girdėję, o apie skalbimo mašinas, lygintuvus ir kitus stebuklus nieko nežino. Tačiau svetingumu ir pagarba vienas kitam galėtų nustebinti ne vieną europietį. Be galo stiprūs yra ryšiai tarp šeimos narių ir giminaičių. Labai svarbus ir gerbiamas tėvo ir vyresniųjų statusas. Aš gyvenau šeimoje, mažame kaime, atsikirtame nuo civilizacijos. Buvau priimta kaip didžiausias svečias. Per visus tuos praleistus mėnesius kaime turėjau aplankyti visus jo namus. Mat, ten žmonės tiki, kad jeigu baltaodis aplankys jų namus, jie bus lyg pašventinti. Su malonumu visi priimdavo, dovanodavo dovanas iš sodo. Jaučiausi lyg kokia įžymybė, nes vos išėjus į kiemą visi žiūrėdavo, vaikai bandydavo paliesti, visur iš paskos sekiodavo. Išėjus vakare pasivaikščioti su namiškiais, po kelių minučių vaikų pulkas sugūžėdavo ir eidavo kartu. Dažnai jų būdavo net keli šimtai. Deja, kartais mažieji manęs išsigąsdavo ir pradėdavo verkti. Baisiai jiems atrodydavo mano balta oda ir ilgi tiesūs plaukai. Tačiau jų aplinkoje jaučiausi tikrai labai gerai ir, svarbiausia, saugiai.

 

IMG_8495-vi

 

 

O kaip dėl ligų? Nebijojote ten vykti ir rizikuoti?

 

Prieš kelionę daug domėjausi. Manau bijoti nėra ko, o reikia žinoti, kas laukia. Keliaudama Afrikoje persirgau maliarija bent du kartus, taip pat dengės karštlige Azijoje. Maliarija Europoje skamba kaip mirties nuosprendis, tačiau iš tikrųjų tai dar tik vienas realybės neatitinkantis stereotipas. Norint suprasti Afrikos ligas, reikia suprasti  afrikiečių gyvenimo būdą. Statistika tikrai ne vieną išgasdina. Be galo daug mirčių nuo maliarijos, AIDS ir kitų ligų. Deja, Afrikoje dauguma žmonių nepasitiki medicina, nors ir žino, kad serga maliarija, nesiima jokių priemonių, tiesiog laukia ir pasitiki likimu. Deja, dažniausiai baigiasi liūdnai. Tačiau ten nuvažiavus baltaodžiui nelabai reikėtų bijoti, tiesiog užtenka vadovautis sveiko proto taisykle ir susirgus kreiptis į medicinos įstaigą. Viskas išgydoma, jeigu laiku kreipiamasi pagalbos. Maliarijos standartinis gydymas trunka vos 4 dienas, o simptomai tikrai ne blogesni nei eilinio lietuviško gripo.

 

DSCN2418-vi

 

Afrikoje tokia gausybė gyvūnų: drambliai, raganosiai, buivolai, gepardai, leopardai, gyvatės… Kokie įspūdžiai? Nebaisu tokius gigantus iš taip arti apžiūrėti?

 

Tikrai nebaisu. Visų pirma Afrikoje nei raganosiai, nei liūtai gatvėmis nelaksto ir žmonių negąsdina. Galbūt tai mitai, kuriais vis dar tikima Europoje, tačiau Afrikoje laukiniai žvėrys gyvena rezervatuose, nacionaliniuose parkuose, kurie yra saugomi. Teisybė, nuo nelegalių medžiotojų jie yra neužtektinai apsaugoti. Nelegalus verslas nesustabdomai verda, tačiau nuo turistų ir paklydusių keliautojų tikrai labai gerai apsaugota. Prie kiekvieno įvažiavimo į parką reikia susimokėti, kai kuriuose leidžiama tik su gidu ir džipu. Žinoma, nakvoti palapinėse nacionalinio parko teritorijoje, kai visai šalia šmirinėja drambliai ir žirafos yra egzotika, tačiau baimės jokios.  Per šešis mėnesius, praleistus Afrikoje, pasisekė net tris kartus sutikti nuodingas gyvates ne apsaugotose teritorijose. Tačiau jos kaip ir visi laukiniai žvėrys bijo žmonių ir iškart stengiasi pasišalinti. Kaip dauguma afrikiečių man sakydavo, sutikus gyvatę, iš tikrųjų ji labiau tavęs išsigąsta nei tu jos. Laukinė gamta yra laukinė, jeigu jos negąsdini ir nekeli grėsmės, gali jaustis saugiu.

 
DSCN2531-vi

Girdėjau, kad teko liūtui laikyti už uodegos tikrąja to žodžio prasme. Iš kur tiek drąsos? Ar jie tokie prijaukinti? Skamba neįtikėtinai.

Teko laikyti liūtą už uodegos, vedžioti gepardą už pavadėlio (taip, tokio pačio pavadėlio, kaip ir naminių šuniukų). Gyvenam tik kartą, pasitaikė tokia galimybė, tikrai gailėčiausi, jeigu ją būčiau praleidusi. Šie liūtai ir gepardai yra nuo mažens pratinami prie žmonių ir iki dviejų metų galima su jais žaisti ir kartu vaikščioti. Prieš tai reikia pasirašyti sutikimą, kad nacionalinis parkas neprisiimajokios atsakomybės ir atsisako atlyginti patirtą žalą. Taip pat reikia nurodyti artimųjų kontaktus. Kodėl? Neklausiau.  Tačiau rizika nėra tokia didelė, kaip atrodo. Kai žvėrims sukanka dveji metai, turistai prie jų nebeprileidžiami. Man teko vaikščioti su metų ir 10 mėnesių liūtais ir pusantrų metų gepardais. Rankos kojos drebėjo, kai matai liūtą už kelių metrų be jokių apsaugų, be jokių tvorų. Emocijų ilgam užtenka!

DSCN2203-vi

 

O kaip  su  gyvatėm  ir drambliais… Apie tai papasakokite. Kokie įspūdžiai?

Gyvatės ir drambliai Tailande. Ten nors ir atrodo daug egzotikos yra, bet iš tikrųjų labai nuturistinta, viskas pritaikyta europiečiams, viskas saugu ir patogu.  Žinoma, keliauti lengva, saugu, didelių iššūkių nėra. Taip kad taip ir yra su gyvatėmis ir drambliais – viskas civilizuota ir patogu. Turistams padaromas gyvačių šou, leidžiama nusifotografuoti, rankose palaikyti, pajodinėti ant dramblių, pasimaudyti kartu upėje. Skamba egzotiškai, tačiau su laukine gamta Afrikoje negalima nei palyginti.

 

DSCN3052-vi

 

Teko valgyti visokiausius „vabaliukus“… Kokie jausmai tada užplūdo?

 

 

Tailande ir Kambodžoje teko valgyti gyvates, skorpionus, vabalus, žiogus, tarantulą. Skambiai pasibaisėtinai, tačiau skonis visai nieko. Gyvatė gal kiek sausoka buvo, o visa kita skanu – traška tarp dantų ir tiek. Išvaizda yra bauginanti, tačiau skonis tikrai neblogas. Viskas paruošta su vietiniais prieskoniais. Tikrai neišgąsdino.

IMG_1749-vi

 

Kuri šalis paliko daugiausia įspūdžių? Kur dar kartą sugrįžtumėt ir kodėl?

 

Labai sunku pasakyti. Labai skirtingos šalys, daug kur važiavau dėl skirtingų priežasčių. Žinoma, visada norėsiu sugrįžti į Ispaniją, nes tai mano antrieji namai (o gal net pirmieji). Daug sezonų ten dirbau. O ir jų kalba, kultūra man labai artima. Pietų Amerikoje norėtųsi sugrįžti į Argentiną dėl maisto ir žmonių svetingumo.  Afrikoje, be abejonės, labiausiai patiko Ugandoje, nes ten ilgiausiai buvau, gyvenau vietinių šeimoje, iš arti mačiau jų gyvenimo būdą, susipažinau su jų pasaulėžiūra. Galbūt Azija šiek tiek nuvylė – per daug viskas nuturistinta, pritaikyta išlepintų europiečių poreikiams.

 

66026_10151171178194542_352915946_n

 

O kas toliau? Kokie tolimesni planai? Žadate kada grįžti į Lietuvą ?

Artimiausi planai – pabaigti žiemos sezoną Šveicarijoje ir vasarą važiuoti vėl darbuotis į Ispaniją. Rudenį – magistro studijos Jungtinėje Karalystėje. Viliuosi, kad planus įgyvendinsiu. Juk kartais viskas apsiverčia per vieną dieną aukštyn kojomis ir tenka iš naujo svarstyti: „o kas toliau?“.

 

DSCN2749-vi

 

Nuotraukos: iš asmeninio albumo

 

Giedrė Kvitnickytė