Viduramžiais seksualinis elgesys buvo griežtai kontroliuojamas įstatymų. Kita vertus, šiuo laikotarpiu taip pat būdavo toleruojami prievartavimai ir kraujomaiša. Ypač pagoniškuose kraštuose buvo paplitęs laisvas seksualinis elgesys. Kunigai ir misionieriai leido vis naujus įstatymus ir draudimus, tačiau nepaisant žiaurių bausmių, jie niekada nebuvo visiškai sėkmingi.

 

Tamsiųjų amžių teismuose neištikimybė ir ištvirkavimas buvo laikomi sunkiomis nuodėmėmis, už kurias reikia bausti mirties bausme. Kita vertus, Bažnyčia toleravo prostituciją, nors ir laikė ją blogiu. Ko gero, bažnyčia pradėjo labai kontroliuoti žmonių seksualinę elgseną, nes norėjo išrauti su šaknimis Europoje įsigalėjusią pagonybę.

 

Bažnyčia tais laikais draudė atvirą seksualinių troškimų demonstravimą. Kita vertus, susižavėjimą buvo leidžiama išreikšti subtiliai derinant erotiką su dvasingumu. Klasikinė Viduriniųjų amžių situacija: kilmingasis, įsimylėjęs tyrą, ištekėjusią moterį, išvyksta į Šventąjį karą ir žūva kovodamas už amžinąsias vertybes. Tokią meilę apdainuodavo klajojantys Viduramžių dainiai – trubadūrai.

 

Susilaikymas ir celibatas tuo metu buvo išaukštintos vertybės. Seksas buvo toleruojamas tik santuokoje. Tiems, kurie nesugebėdavo susilaikyti nuo nesantuokinių ryšių, bažnytinis teismas skirdavo bausmes nuo metus trunkančios atgailos ir mirties bausmės. Svetimavimą smerkė ne tik Bažnyčia, bet ir visi kilmingieji, nes jie norėjo būti tikri, kad tikrai augina savo vaikus.

 

Legendose aprašyta istorija apie Prancūzijos karalių Pilypą IV Gražųjį, kuris sužinojo, kad jo trys dukterys turėjo nesantuokinių ryšių su jaunais riteriais. Sužinojęs jis įvykdė viešą mirties bausmę visiems dukterų meilužiams, o dukteris išsiuntė į vienuolyną, vieną pakeliui nužudęs.

 

Kita vertus, kaimo vietovėse žmonės buvo atlaidesni. Kunigai dažniausiai tiesiog priversdavo nusidėjėlius susituokti, taip atleisdami jų nuodėmes. Jeigu santuoka būdavo negalima, nusidėjėliai turėdavo keletą metų nuoširdžiai atgailauti.

 

Bažnyčia leido įstatymus, kaip sutuoktiniai turėtų mylėtis. Visos, išskyrus tradicinę „misionieriaus“, buvo laikomos nenatūraliomis, todėl nuodėmingomis. Buvo manoma, kad seksas skirtas tik giminei pratęsti, todėl visos netradicinės pozos (pavyzdžiui, oralinis ir analinis) buvo smerkiamos. XII – XIII amžiuje Bažnyčios vadovai nuodėminguosius bausdavo mirties bausme: suluošindavo, sudegindavo ant laužo, pakariant ir kitaip kankinat.

 

Nepaisant žiaurių bausmių ir viešo pasmerkimo, seksas egzistavo Viduriniaisiais amžiais, taip pat ir homoseksualūs santykiai. Manoma, kad Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis buvo homoseksualus. Sklando kalbos, kad su savo žmona Berengarija Anglijos karalius susipažino lytinių santykių su sužadėtinės broliu metu…

 

Viduramžiais žmonių apranga buvo gana seksuali. XIV amžiuje moterys dėvėjo sukneles su gilia iškirpte ir tokias suveržtas ties krūtine, kad tuo metu net sakydavo, kad ant krūtinės galima pastatyti žvakę. Vyrai dėvėjo aptemtas kelnes, išryškinančias intymiausias dalis ir trumpus švarkus ar apsiaustus.