Turbūt nei vienas reiškinys gyvenime nėra gaubiamas tokio paslaptingumo kaip žmogaus iškeliavimas anapilin. Ne viena netektis yra pagimdžiusi ištisą spėliojimų ir hipotezių škvalą, kuris nenurimsta ir per šimtmečius. Pabandykime dar kartą pažvelgti į garsių asmenybių mirtis, kurias iki šiol gaubia neįmintos mįslės ir paslaptys.

 

   

Vinsentą van Gogą nužudė paaugliai?

 

Spaudoje paskelbta nauja garsiojo olandų tapytojo Vinsento van Gogo mirties versija. Ją neseniai išleistoje knygoje apie šį dailininką išsakė autoriai Stivenas Naifechas ir Gregoris Vaitas-Smitas. Autorių teigimu, Vinsentas van Gogas neužbaigė gyvenimo savižudybe, kaip buvo manoma anksčiau, o buvo nušautas dviejų paauglių, iš kurių vienas rankose turėjo netvarkingą šautuvą.

 

Dailininkas mirė 1890-aisiais Prancūzijoje, eidamas vos 37-uosius metus. Jis gyveno viename iš Over – Siur – Vazo miesto viešbučių ir tapydavo prie miesto esančiuose laukuose. Manyta, kad vieno savo pasivaikščiojimo užmiestyje metu jis ir šovė į save, vėliau grįžo į viešbutį, kuriame ir mirė.

 

Tačiau naujos biografijos autoriai abejoja šia versija. „Vargu ar Vinsentas van Gogas išėjo į lauką norėdamas nusižudyti, – rašo jie. – Pažįstami žmonės įsitikinę, kad dailininką netyčia nušovė pora paauglių, o jis nusprendė juos apginti.“ Knygos autoriai remiasi šio įvykio tyrimu, atliktu XX a. trisdešimtaisiais metais. Dailininko mirtį tuomet tyrė meno istorikas Džonas Renaldas, kategoriškai atmetęs savižudybės versiją. Jis  nustatė, kad kulka pateko į viršutinę pilvo srities dalį netiesiu kampu, o tai savižudybei nėra charakteringa.

 

Šie paaugliai dažnai bendravo su Vinsentu van Gogu, neretai ir stiklelį kartu išlenkdavo. Vienas jų vilkėjo kaubojaus drabužius ir nešiojosi netvarkingą šautuvą. Taigi tikėtina, kad jis iš neatsargumo nuspaudė gaiduką.

 

Amsterdame esančio Vinsento van Gogo muziejaus darbuotojai naująją knygą pavadino intriguojančia. Muziejaus kuratorius Leo Jansenas pabrėžė, kad daugelis dalykų iš dailininko gyvenimo lieka neaiškūs. Taigi visiškai atmesti savižudybės versijos negalima.

   

Nikolajus Gogolis palaidotas gyvas?

 

Ko gero, nerasime paslaptingesnės figūros rusų literatūroje už Nikolajų Gogolį. Apie jo gyvenimą ir mirtį sklando daugybė mitų. Vienas labiausiai paplitusių, kad N. Gogolis buvo palaidotas gyvas. Teigiama, kad jis užmigo letargo miegu, kurį visi palaikė mirtimi. Mat jo palaikų ekshumacijos (reikėjo palaikus perkeliant kitur) dalyviai matė, kad rašytojo galva karste yra nenatūralios padėties, o karsto apmušalai apdraskyti.

 

N. Gogolį gydė geriausi to laikotarpio gydytojai. Gal medicininiu požiūriu ir ne viskas buvo padaryta taip, kaip reikia, tačiau vis dėlto tai buvo ne šarlatanai ir atskirti mirusį žmogų nuo gyvo jie sugebėjo. Be to, gydytojus buvo perspėjęs pats N. Gogolis, tiksliau, jo testamentas, kuriame buvo prašoma nelaidoti kūno iki to laiko, kol nepasirodys aiškūs jo irimo požymiai. Kita vertus, nuimti pomirtinę kaukę nuo gyvo žmogaus neįmanoma. Garsusis skulptorius Ramazanovas įsitikino, kad N. Gogolio būgštavimai buvo beprasmiai ir kad jo miegas – amžinas. O dėl to, kad ekshumacijos metu rasta pasisukusi N. Gogolio kaukolė, kaltas karsto dangtis. Pasitaiko, kad slegiamas žemės jis paliečia kaukolę, todėl ji pasisuka.

   

Volfgango Amadėjaus Mocarto kaukolė neguli Mocarteume?            

   

Didžiojo austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto mirtis apipinta gausybės legendų ir prasimanymų.

 

Kalbos apie tai, kad V. A. Mocartas gyveno labai vargingai ir numirė be kapeikos kišenėje – ne kas kita kaip prasimanymai. Taip bent jau tikina Gabrielius Ramzaueris, pagrindinis Zalcburge esančio V. A. Mocarto muziejaus – Mocarteumo – vertybių ir relikvijų saugotojas. Jo manymu, didžiąją savo gyvenimo dalį kompozitorius uždirbdavo labai daug. V. A. Mocarto problema buvo ne lėšų stygius, o visiškas nesugebėjimas jų tvarkyti. Tad nekeista, kad ir mirčiai deramai pasirengti nespėjo. 1791-ųjų naktį jam mirus, namuose buvo tik nedidelė pinigų suma, kurios vos užteko kukliausioms, „trečiosios klasės“, kaip tuomet vadindavo, laidotuvėms.

 

Apie V. A. Mocarto laidotuvių ritualą reikėtų prabilti atskirai, kitaip sunku suprasti, kodėl niekas iki šiol nežino tikslios V. A. Mocarto laidojimo vietos ir iš kur atsirado jo kaukolė, saugoma Mocarteume. Dėl pernelyg didelio kompozitoriaus laidotuvių „kuklumo“ austrų istorikai laikosi vieningos nuomonės – laidotuvės atitiko to laikotarpio dvasią. Tais laikais šalį valdė imperatorius Josifas II, garsėjęs kaip didelis reformatorius. Jo reformos palietė ir ritualinių paslaugų sferą. Laidotuvių ceremonijos buvo supaprastintos iki tiek, kad tapo populiarūs netgi daugkartiniai karstai su atlošiamaisiais dugnais. Toks karstas būdavo nunešamas iki kapavietės, atkeliamas jo dugnas, ir velionis į kapą patekdavo jau be „įpakavimo“.

 

Į Sankt Markso kapines Vienos priemiestyje gruodžio 6-osios vakarą ir buvo pristatytas karstas su V. A. Mocarto kūnu. Visą naktį pragulėjęs, ryte velionio kūnas buvo nuleistas į iš anksto iškastą duobę kartu su kitais trimis suaugusiųjų ir dviem vaikų palaikais.

 

Kaip šiandien beatrodytų keista, būtent šis laidojimo būdas Vienoje buvo labiausiai populiarus. Jam teikdavo pirmenybę kokie penki iš septynių miestiečių. Būtent taip palaidojo ir V. A. Mocartą po gedulingų mišių Vienos Šv. Stepono katedroje. Iškilmingų ceremonijų sulaukdavo nebent šeimyninių laidojimo rūsių ir kitokių iš anksto apmokėtų laidojimo vietų savininkai.

 

V. A. Mocartui mirus jo žmona Konstancija puolė prie jo lovos ir atsigulė šalia, tikėdamasi užsikrėsti ta pačia liga ir numirti kartu su juo. Keletą dienų Konstancija praktiškai buvo be nuovokos, todėl ją kurį laiką teko netgi išvesti iš namų. Suprantama, kad būdama tokios būsenos ji tiesiog fiziškai negalėjo dalyvauti laidotuvėse. Tačiau tai žinant netgi istoriniu požiūriu visiškai nesuprantamas yra tas faktas, kad našlė pirmąsyk aplankė vyro kapą tik praėjus 17-kai metų po jo mirties. Beje, tai anaiptol ne vienintelis klausimas, susijęs su V. A. Mocarto laidotuvėmis.

 

Nesuprantama, kodėl niekas iš V. A. Mocarto giminių, draugų ir artimųjų nepasiekė Sankt Markso kapinių. Taigi kompozitorius buvo laidojamas tiktai dalyvaujant ritualinių paslaugų darbuotojams. Be to, jis buvo laidojamas ne atskirame, o bendrame kape. Rezultatas – tiksli kapo vieta nežinoma. Tai netikėtai paaiškėjo tik praėjus 50 metų, kai Vienos gyventojai pagaliau nusprendė pastatyti genialiajam kompozitoriui antkapį.

 

XX a. pradžioje, kai Vienoje atsirado centrinės memorialinės kapinės, kuriose ilsisi garsiausi austrų žmonės, antkapis buvo perkeltas į jas, o ties tariamu V. A. Mocarto kapu Sankt Markse iškilo naujas monumentas, kuris ten tebestovi iki šiol. Vienintelis žmogus, tiksliai žinojęs, kur būtent palaidotas kompozitorius, buvo duobkasys Juzefas Rotmajeris. Dėl visa ko jis pasižymėjo šią kapavietę, o po 10 metų, kai jam buvo liepta išlaisvinti šią duobę nuo kūnų likučių, kad būtų galima laidoti kitus numirėlius, neva jis iš ten ištraukė didžiojo kompozitoriaus kaukolę, norėdamas ją išsaugoti ateities kartoms.

 

Kas nutiko kaukolei vėliau, tiksliai nežinoma. Aišku tik tiek, kad ji keliavo iš rankų į rankas. Ir tik 1902 metais užėmė garbingą vietą tarp V. A. Mocarto muziejaus eksponatų.

 

Daugelį dešimtmečių mokslininkai bandė įrodyti kaukolės priklausomybę muzikos genijui, tačiau nebuvo prieita vieningų išvadų. Paskutinis bandymas buvo atliktas prieš keletą metų, kai specialistai atliko DNR analizę. Tam jie panaudojo kaukolėje likusių viršutinių dantų audinį ir artimiausių V. A. Mocarto giminaičių – jo močiutės ir dukterėčios – audinius.

 

Tyrimų rezultatai sutapo, bet sukėlė dar daugiau painiavos. DNR molekulių sandaros skirtumai pasirodė tokie dideli, kad mokslininkai padarė išvadą – nei kaukolės šeimininkas, nei tie, kurie palaidoti Zalcburgo šeimyniniame kape, nėra giminaičiai. Tada buvo nutarta išspręsti mįslę kitaip. Lyginamajai analizei buvo paimta keletas trijų Mocarto sruogų, saugomų Mocarteume, plaukelių. Pavyko išaiškinti DNR molekules, tačiau ir čia tyrinėtojų laukė nusivylimas. Pasirodė, kad plaukai kaukolės šeimininkui nepriklauso. Be to, jie kadaise buvo skirtingų žmonių.