Svajojate pakeisti profesiją, išmokti čiuožti vandenlente arba parašyti knygą, tačiau atrodo, kad viskas, ko trokštate, nuolatos atitenka kitiems… Galbūt per mažai savimi pasitikite ir nė nebandote įgyvendinti svajonių? Psichologė Eglė Masalskienė pasakoja apie tai, kas ugdo, o kas žlugdo pasitikėjimą savimi.

 

pasitikejimas

Ar pasitikėjimo savimi jausmas siejasi su asmens savigarba?

 

 

Frazės „pasitikėjimas savimi“ ir „savigarba“ dažnai vartojamos kartu. Tačiau tai nereiškia, kad save gerbiantis asmuo privalo pasitikėti savimi visose situacijose. Dažnas pasitiki savimi tik tam tikrose srityse, tarkime, darbe, kur turi užtektinai kompetencijų, bet gali visiškai nepasitikėti, pavyzdžiui, leisdamasis parašiutu. Tačiau jei žmogus pripažįsta, kad visko mokėti negali, ir leidžia sau tam tikromis aplinkybėmis būti silpnam, tuomet nepasitikėjimas savimi nebūtinai žeidžia jo savigarbą.

 

Pasitikėjimas savimi iš tiesų viena svarbiausių savybių šiuolaikinei asmenybei?

 

Pasitenkinimo savimi jausmas žmonėms buvo svarbus visais laikais. Negalima teigti, kad šių laikų asmenybei reikia ko nors, ko anksčiau nereikėjo. Tiesiog šiuolaikinė visuomenė labai konkurencinga, ir joje labai greitai pasimato tie, kuriems pasitikėjimo savimi stinga. Jie tarsi iškrinta iš konteksto, dėl to dažniausiai labai sumenksta savigarba, ir šie asmenys pradeda jaustis prastai. Didelę įtaką žmonių savigarbai daro daug kur (šeimose, mokyklose, darbovietėse) diegiama nuostata, kad žmogus turi žinoti ir gebėti kone viską. Iš gerų mokinių tikimasi, kad jie mokysis vien dešimtukais. Tačiau ar iš tiesų geras matematikas privalo puikiai išmanyti dailės istoriją? Tokie aukšti reikalavimai gali pakirsti pasitikėjimą savimi, nes žmogus negali būti visų galų meistras.

 

Panašu, kad jaunesnioji karta yra kur kas drąsesnė ir labiau pasitiki savimi?

 

Vargu ar galima teigti, kad jaunoji karta itin pasitiki savimi. Kartais aktyviai demonstruojamas pasitikėjimas savimi gali reikšti ir tai, kad jo labai stinga. Tuomet gali kilti noras sau ir kitiems įrodyti, kad yra atvirkščiai. Tarp jaunimo dabar labai aktuali patyčių problema. Ji taip pat glaudžiai susijusi su pasitikėjimo savimi trūkumu. Savimi labai nepasitikintis ir nepatenkintas asmuo, turintis menką savigarbą, dažnai ją kompensuoja šaipydamasis iš kitų. Sumenkindamas aplinkinius tarsi įrodo sau ir kitiems, kad pats yra ne toks jau blogas.

 

Pasitikėjimas savimi – įgimta ar įgyta savybė?

 

 

Kiekvieno žmogaus nervų sistema skiriasi. Vieni yra jautresni, kiti – mažiau emociškai jautrūs („psichologiniai storaodžiai“). Nervų sistemos tipas gali šiek tiek daryti įtaką pasitikėjimui savimi. Tačiau daugiausia jį veikia asmens patirtis: gyvenimo įvykiai, kas pasisekė, o kas ne, aplinkinių reakcijos į tai bei paties asmens savęs vertinimas ir reakcija į (ne)sėkmes. Jeigu žmogus patiria daug nesėkmių, gali pradėti vis mažiau savimi pasitikėti. Todėl jei tėvai verčia vaiką užsiimti tomis veiklomis, kurioms jis negabus, bet neleidžia užsiimti tuo, kas jam patinka, tai tiesus kelias į menkėjančią savivertę ir nepasitenkinimą savimi.

 

Pasitikėjimo savimi jausmas taip pat menksta, jeigu asmuo (vaikas, mokinys arba darbuotojas) nėra skatinamas ir giriamas už pasiekimus, o gauna tik neigiamą grįžtamąjį ryšį apie save. Esą jeigu kas nors pasisekė, tai viskas gerai ir nėra čia apie ką kalbėti, o jei nepasisekė, būtina pirštu į tai pabaksnoti. Taip gali susiformuoti vadinamasis išmoktas bejėgiškumas. Jeigu asmeniui nepasisekė arba jis buvo prastai įvertintas, kitą kartą gali bijoti net pradėti, nes bus įsitikinęs, kad vis tiek nepasiseks.

 

Tiesa, kad formuojantis asmens pasitikėjimui itin didelę įtaką daro tėvai?

 

 

Tikriausiai tėvai asmens savivertei daro didžiausią įtaką. Vaikystės patirtys – labai svarbios, nes maži vaikai nėra kritiški sau bei kitų nuomonėms ir save vertina atsižvelgdami į tėvų teikiamą grįžtamąjį ryšį. Savimi pasitikinčią asmenybę ugdo objektyvus tėvų požiūris į vaiko patiriamas (ne)sėkmes. Derėtų paskatinti atžalą užsiimti tuo, kas jai sekasi, ir už tai pagirti. Jeigu kas nors nepasisekė, verta paskatinti bandyti dar kartą. Neigiamas grįžtamasis ryšys taip pat reikalingas, tačiau teigiamo grįžtamojo ryšio turėtų būti šiek tiek daugiau.

 

Kai nebijoma suklysti, daugiau pasitikima savimi. Todėl atžalai taip pat reikėtų leisti suprasti, kad niekas nežino visko, neklystančių nėra, visiems nepasiseka ir tame nėra nieko blogo. Paprasčiausia tai padaryti savo pavyzdžiu (pažiūrėk, ir aš pargriuvau, apsirengiau išvirkščią drabužį, ir aš kartais būnu piktas arba negražiai atrodau).

 

Kas gali nužudyti pasitikėjimą savimi?

 

Nuolatinė kritika ir reikalavimas viską daryti tobulai. Kita vertus, vaiko dievinimas, gyrimas už viską, laikymas protingiausiu, visiškai ignoruojant, kas jam nesiseka, irgi yra labai žalingas. Svarbu išlaikyti objektyvumą, šiek tiek daugiau pagiriant negu kritikuojant. Gimdytojų pervertinti vaikai kenčia lygiai taip pat, kaip nepakankamai jų įvertinti. Anksčiau ar vėliau atžalos išeina iš namų ir patenka į aplinką, kurioje susiduria su tikrove bei patiria tikrą grįžtamąjį ryšį. Tada tėvų pergirto vaiko savivertė krinta labai stipriai.

 

Tam tikros aplinkybės, tarkime, ligos arba netektys, taip pat kitų žmonių elgesys, irgi gali sumenkinti pasitikėjimą savimi. Tačiau visi esame daugiau ar mažiau traumuoti, patyrę didelių nesėkmių, visus barė, iš visų buvo pasišaipyta, visi kadaise jautėmės palikti. Tik vieni išmoksta su tuo apsieiti, o kiti ne.

 

Kaip galima sustiprinti arba susigrąžinti pasitikėjimą savimi?

 

Pasitikėjimo savimi stiprinimui svarbūs trys aspektai: mąstymo būdas, veiklos ir supantys žmonės. Pirmiausia svarbu suvokti, kad daug įtakos savivertei daro mąstymo būdas, ir pamėginti įvertinti savąjį. Būtina išmokti pastebėti ir įvertinti savo sėkmes. Naujųjų metų, gimtadienio proga arba net kiekvienos savaitės pabaigoje galima atlikti pratimą – susižymėti visus gerus darbus, džiuginančias patirtis ir pasiekimus (ko išmokau, ką aplankiau, kur sudalyvavau, kur įstojau, kiek knygų perskaičiau, su kokiais žmonėmis susipažinau ir pan.). Tai padeda pamatyti, kad judama pirmyn, ko nors pasiekiama. Jeigu patys neatsimenate, galite paklausti tėvų arba draugų: „Kaip tu manai, kokie mano didžiausi pasiekimai šiais metais?“ Taip pat reikia įvertinti reiklumą sau. Galbūte esate perfekcionistas, kuriam viskas turi būti tobula? Jeigu studentas, gavęs 8, laiko save visišku nevykėliu, vadinasi, jis mąsto netinkamai, nes visiški nevykėliai gauna 2.

 

Taip pat savivertę didina veiklumas ir savo elgesio modeliavimas. Nieko nedarant ir nebandant tikimybė, kad pasiseks, lygi 0. Gražus yra Dalai Lamos palinkėjimas kasmet išmokti ko nors naujo ir pabūti naujoje vietoje. Nesvarbu, kiek jums metų, užsirašykite į kokį nors būrelį, bandykite išmokti važiuoti dviračiu, naudotis internetu, įsigykite išmanųjį telefoną. Tuomet ir patys pasijusite išmanesniais. Jeigu nestumsite savęs ir neorganizuosite sau naujų veiklų, niekada ir nesužinosite, ar toje srityje galėjote ko nors pasiekti.

 

Savivertės ugdymui svarbūs ir mus supantys žmonės. Visiems reikia gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį iš aplinkinių. Todėl jei jus supa vien kritikuojantys paniurėliai, laukiantys progos kitus sumenkinti, galbūt verta paieškoti kitokių draugų? O jei bendrauti su tokiais asmenimis privalote, iš anksto nusiteikite nekreipti dėmesio į jų komentarus apie savo elgesį. Pavyzdžiui, galite įsivaizduoti, kad tarp jūsų yra siena.

 

Svarbi ir asmens psichohigiena. Kai žmogus neišsimiegojęs, jam trūksta vitaminų, mineralinių medžiagų, jaučiasi prasčiau. Taigi kartais pasitikėjimą savimi sustiprinti galima tiesiog gerai išsimiegant.