Vaikystė be pasakų – tai vaikystė be svajonių, tikėjimo gėriu ir grožiu bei šilčiausių akimirkų su žmogumi, kuris jas seka… Tačiau šiandien vis dažniau pasakas išstumia animaciniai filmukai. Kartais tėveliai dėl to jaučia sąžinės priekaištus ir pasižada dažniau paimti į rankas pasakų knygą ir padovanoti mažajam vakarą su pasaka. Kurie gi teisūs – pirmenybę teikiantys pasakoms ar leidžiantys mažiesiems pasinerti į spalvotąjį animacijos pasaulį?

 

Pasakos – vien apie gėrį?

Auklėjamųjų pasakų paskirtis – padėti vaikui suvokti, kad pasaulis ne vien gražus ir geras. Juk čia egzistuoja pikta ir klastinga ragana, blogo linkinti pamotė, į žabangus viliojantis baisus vilkas… Būtent per neigiamus pasakos veikėjus, jų poelgius parodoma, kaip nederėtų elgtis – piktadariai visada gauna tai, ko nusipelnė. Be to, visada parodoma išeitis iš pavojingų situacijų, mokoma nepasiduoti, nebijoti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Pasakos padeda ne tik turiningai praleisti laisvalaikį, bet ir formuoti vaiko požiūrį į jį supantį pasaulį, suprasti, kas yra gera, o kas – bloga, išmokti atskirti klastą ir melą, aklai nepasitikėti visais. Kartais tėvai teigia, kad pasakų jie nemėgsta dėl žiaurių scenų – pikta ragana ruošiasi suvalgyti vaikus, tėvai veda paklaidinti mažylius į mišką ir t. t. Tačiau psichologai teigia, jog tai galimybė vaikui pažinti tikrovėje tykantį blogį bei suprasti, kad su juo būtina kovoti. Dažniausiai pasakos turi didžiulę auklėjamąją vertę ir gali tapti puikia pagalbine priemone tėvams bendraujant su mažaisiais.

Tačiau ar pagrįstai šiuolaikiniame pasaulyje jos vis dažniau pamirštamos? Jokiu būdu. Pasaka yra kur kas daugiau negu paprastas pasakojimas. Tai glaudus vaiko ir suaugusiojo ryšys, nepamirštamos akimirkos, praleistos drauge. Net jeigu esate labai užsiėmę, nepamirškite – jūsų vaikas tikrai nusipelnė pasakos…

 

Spalvingas iliuzijų pasaulis

Kas gi neprisimena nekantraus laukimo iki prasidės išsvajotieji mylimiausio animacinio filmo herojaus nuotykiai. O ar dar pamenate linksmas daineles, skelbiančias filmo pradžią, kurias buvo privalu mokėti kiekvienam animacijos gerbėjui? Animaciniai filmai kasdien prikausto prie ekrano ne tik milijonus mažųjų, bet ir suaugusiųjų. Mat ir jiems kartais smagu grįžti į nerūpestingą vaikystės pasaulį. Tačiau ar visuose animaciniuose filmuose jis toks? Tikrai ne. Psichologai išskiria filmus, darančius neigiamą įtaką besiformuojančiai vaiko psichikai. Tokie fiktyvią tikrovę vaizduojantys animaciniai šedevrai kenkia vaikui, nes juose vaizduojama per daug smurto, o kuriamas pasaulis – visiškai nerealus. Ypač didelę žalą vaikams daro smurto scenos, po kurių herojai lyg niekur nieko atgyja ir kartu su smurtautoju linksmai kvatojasi. Tokie vaizdai skatina vaiką elgtis panašiai su bendraamžiais. Juk jeigu nieko nenutiko katinui, kuriam ant galvos nukrito pianinas, tad kaip kas nors gali nutikti draugui? Pasirodo, gali…

Animacinių filmų paveikti mažyliai neretai tampa didžiulių nelaimių aukomis. Tikriausiai dauguma dar prisimena atvejį, kuomet prisižiūrėjęs linksmųjų „Teletabių“ vaikutis įšoko į šulinį? Vaikui per televizorių rodomi vaizdai reiškia labai daug – jis dar nėra pajėgus atskirti tikrovės ir fikcijos, tad dažnai besąlygiškai tiki tuo, ką mato. Be to, pastebėta, kad smurtinius animacinius filmus žiūrintys mažieji tampa agresyvesniais, atsisako paklusti, tėvams su jais sunku susikalbėti. Taigi, ar tikrai verta leisti mažyliui nuolat žiūrėti tik spalvotus animacinius paveikslėlius?

 

Televizija – ne vien blogis

Yra ir kita medalio pusė – pagal žymiausias pasaulio pasakas sukurti arba auklėjamąjį siužetą turintys animaciniai filmai. Jie vaikui daro panašią įtaką kaip pasakos – skatina gėrio ir blogio sampratos įsisavinimą, moko tinkamai elgtis. Sukurta netgi auklėjamųjų filmų, kuriuose vaikas mokomas saugaus elgesio taisyklių gatvėje, namuose, kilus ekstremalioms situacijoms, taip pat mokoma užsienio kalbų, pažinti pasaulį ir pan. Taigi vienareikšmiai teigti, kad animacija daro neigiamą įtaką, tikrai negalima. Tačiau nederėtų pamiršti, jog per dažnas spoksojimas į televizoriaus ekraną kenkia mažylių akims. Be to, kad vaikas visapusiškai lavėtų ir jam nebūtų daroma neigiama įtaka, būtina domėtis, kokias laidas jis žiūri. Nepatingėkite kartais pasėdėti šalia mažylio – galbūt visai nekaltai atrodantis vaizdelis slepia scenas, kurių jūsų vaikas tikrai neturėtų matyti? Tik patys pamatę, ką žiūri jūsų mažylis, galėsite nuspręsti, ar jam galima tai žiūrėti. Anonsai ar filmų autorių komentarai ne visada pasako tiesą…

 

Pasakos ar televizija?

Kas geriau jūsų vaikui, spręsti turite patys. Tačiau nepamirškite, kad ir pasakos, ir auklėjamieji animaciniai filmai daro teigiamą įtaką mažyliui. Be to, jaukus vakaras su į vaikystę nukeliančia pasakų knyga bei į jus žvelgiančios susižavėjusios vaikelio akys ar maloni popietė prie televizoriaus stebint narsaus herojaus nuotykius bus malonus laiko praleidimas ir jums. Be to, tai puiki galimybė geriau pažinti vaiką. Geriausia būtų nepamiršti nei pasakų, nei animacinių filmų. Juk jie abu neatsiejami nuo linksmos ir nerūpestingos vaikystės.

 

Tai įdomu

  • Populiariausias visų laikų animacinis filmukas – Volto Disnėjaus animacinis serialas „Trys paršeliai“, o filmuko herojus – to paties kūrėjo pasauliui padovanotas peliukas Mikis.
  • Kai kurie psichologai teigia, kad vaikams skirta knyga „Haris Poteris“ daro neigiamą įtaką, mat joje vaizduojami dalykai iškreipia vaiko gėrio ir blogio sampratą (raganiai ir raganos atsiduria tikrovės pasaulyje; blogaisiais personažais pasakose laikomi herojai čia tampa gerais).
  • Apskaičiuota, kad dauguma tėvų savo vaikams skiria vos kelias minutes per parą. Per tiek laiko vargu ar būtų galima perskaityti bent vieną pasaką… Nustatyta, kad apie 40 % tėvų savo vaikams pasakų iš viso neskaito.