Visata tokia milžiniška ir pilna paslapčių, kad visos apie ją iki šiol turimos žinios atrodo lyg lašas vandenyne. Tačiau kažkodėl žmonės jaučiasi ne tik pasaulio, bet ir visatos šeimininkai. Jie pamiršta, kad egzistuoja ir kita, nematoma dimensija. Pasaulyje vyksta keistų fenomenų, kurie nepatenka į regėjimo spektrą, todėl žmonės jų paprasčiausiai nemato. Tiesa, egzistuoja tokių, kurie mato daugiau nei eiliniai mirtingieji, tačiau tokių mažuma.

 

fantazijos

Pasaulis yra sudarytas iš energijos, nors jos negalima nei pamatyti, nei paliesti. Tačiau naudojantis moderniausiomis technologijomis galima nustatyti energijos svyravimus, kurie nepatenka į žmogaus regimąjį lauką: tai yra elektromagnetiniai laukai, infraraudonieji spinduliai, ultravioletinė šviesa. Gyventojai žino, kad belaidis ryšys yra, nes prie jo jungia įvairius prietaisus, bet jo matyti taip pat negali.

 

XVII amžiuje fizikas ir matematikas Izaokas Niutonas eksperimentavo su optika ir pirmą kartą paminėjo sąvoką spektras arba matomumo laukas. Stiklinė I. Niutono prizmė baltą saulės šviesą išsklaido į visų vaivorykštės spalvų spektrą. Jis suprato, kad tai yra fenomenalus reiškinys, apie kurio egzistavimą iš pirmo žvilgsnio žmogus negali pamatyti plika akimi.

 

Priešingai nei gyvūnų ir vabzdžių žmogaus akys paprastai mato tik tam tikrą šviesos bangos ilgį elektromagnetiniame spektre. Kai kurių šviesos spektro variacijų žmogaus akis neatpažįsta, bet atpažįsta gyvūnai. Pavyzdžiui, bitės atpažįsta ultravioletinę šviesą, kuri padeda rasti gėles. Žurnale „Science“ („Mokslas“) buvo publikuotas tyrimas, kuris atskleidė, kad gėlės ir bitės gali komunikuoti bioelektromagnetinių bangų virpesiais. Panašiai ir paukščiai bei kiti gyvūnai gali jausti Žemės elektromagnetinį lauką, kuris jiems padeda orientuotis erdvėje ir medžioti.

 

Ne paslaptis, kad gyvūnai mato daugiau nei žmonės. Tai jiems padeda išgyventi, orientuotis aplinkoje ir migruoti. Magnetiniai laukai jiems padeda nustatyti kryptį, aukštį virš jūros lygio, vietą. Taip aplinkoje orientuojasi paukščiai, vėžliai, lapės ir net bakterijos.

 

Mokslininkai stebėjo rudąsias lapes, medžiojančias peles. Jie nustebo nustatę, kad lapės grobį rasdavo, vadovaudamosi elektromagnetiniu Žemės lauku. Grobį jos puldavo iš magnetinės krypties šiaurės rytuose. Medžioklė tokiu atveju būdavo sėkmingesnė negu puolant iš kitos pusės. Įdomu, kad naminiai gyvūnai dažniausiai tuštinasi tose vietose, kuriose sutampa magnetinis laukas. Migruojantiems paukščiams, pavyzdžiui, liepsnelėms, poveikį gali daryti žmogaus sukurtas elektromagnetinis triukšmas.

 

Priešingai nei žmonės, elniai ir kiti bandos bei migruojantys gyvūnai instinktyviai žino, kur eiti ir vengia elektros laidų. Taip yra dėlto, kad šie gyvūnai mato jų skleidžiamą ultravioletinę šviesą. Nors žmonėms ji nematoma, tačiau, manoma, kad gyvūnams ši šviesa, sklindanti nuo elektros laidų atrodo labai šiurpi, akinanti ir žaižaruojanti. Dėlto jie laikosi atokiau nuo elektros laidų. Į tai turi atsižvelgti tie, kurie tiesia elektros laidus, kad jos netrukdytų gyvūnams migruoti iš vienos vietos į kitą.

 

Neįtikėtina, bet, regis, net kai kurie žmonės gali matyti tai, ko nemato daugelis. Vienas iš tokių žmonių – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prancūzų impresionistas Klodas Monė (Claude Monet). Likus 3 metams iki mirties vienam talentingiausių amžių sandūros dailininkui buvo atlikta kataraktos operacija. Manoma, kad po to jis pradėjo matyti ultravioletinę šviesą, nes jo paveikslai šiek tiek pasikeitė. Po operacijos nutapytas peizažas su vandens lelijomis turėjo ypatingą melsvą atspalvį, kuris atitiko ją regimą ultravioletinę šviesą.

 

Australijos menininkė Konseta Antiko (Concetta Antico) turi retą genotipą, dėl kurio jos regėjimas yra tetrachromatinis. Ji turi ketvirtąjį receptorių akyse, dėl kurio gali matyti 99 milijonų kartų daugiau atspalvių negu kiti žmonės. Jos kuriami paveikslai bent iš dalies leidžia pasimėgauti spalvų kaleidoskopu, kurį mato neeilinė moteris.

 

Tikriausiai visiems teko girdėti apie žmones, kurie gali matyti, jausti ir atpažinti žmogaus skleidžiamas energijas, vadinamas auromis. Nuo senovės tai siejama su dvasingumu. Tikėta, kad aura – tai šviesos spindulių laukas aplink kiekvieną asmenį. Mokslininkai tokį aiškinimą vertina skeptiškai. Pasak jų, aura – tai skirtingo intensyvumo plika akimi nematoma šviesa, kurią skleidžia smegenų virpesiai, kuriuos neretai sukelia įvairūs smegenų pažeidimai, ligos ir haliucinacijos: epilepsija, migrena, sinestezija.

 

Auros fotografavimo principą sukūrė Semionas Kirlianas dar prieš II pasaulinį karą. Nuotraukose užfiksuojamos objekto elektros iškrovos, kurias skleidžia subtilusis žmogaus kūnas. Nesvarbu, kad mokslas to paaiškinti kol kas negali, bet pasaulis yra daug sudėtingesnis negu atrodo. Tačiau mokslas vietoje nestovi, todėl labai realu, kad vieną dieną žmonės galės plačiai atmerkti akis ir matyti tai, apie ką dabar net negalėtų pagalvoti.