Kol su tuo nesusiduria realiai, daugelis žmonių negali nė pagalvoti, kad dėl kito žmogaus galėtų gultis ant operacinės stalo… Kai kyla mirties ar gyvybės klausimas, sprendimas paaukoti organą (inkstą) artimiausiems žmonėms atrodo lyg pats natūraliausias dalykas. Inkstų persodinimas – tai sudėtinga operacija tiek tam, kuris aukoja, tiek tam, kuris grumiasi su mirtimi. Jiems reikia ilgų mėnesių, kad visiškai atsigautų po operacijos. Tačiau tie, kurie ryžosi paaukoti inkstą, sako, kad buvo verta…

 

Keturiasdešimtmetė Kara Reinoso iš Naujojo Džersio nusprendė inkstą paaukoti tam, kad išgelbėtų tėvo gyvybę: „Negalėjau patikėti, kad tėvo nesunki inkstų patologija galėjo išsivystyti į paskutinę lėtinės inkstų ligos stadiją. Juk jis – vidaus ligų gydytojas ir turėjo žinoti, kaip užkirsti šiai ligai kelią. Su sesėmis žinojome, kad vienintelis būdas išvengti visą gyvenimą trunkančių dializės procedūrų – paaukoti inkstą. Viena sesuo turėjo mažų vaikų, kita dar neturėjo, todėl nusprendžiau, kad pasiaukoti reikia man. Aš juk užauginau aštuoniolikmetį sūnų. Be to, kaip Ožiaragio ženklo atstovė labai mėgstu iššūkius ir konkuravimą. Nors operacija ir pooperacinis periodas abiems nebuvo lengvas, jutau, kad tėvas yra dėkingas. Dabar, kai viskas gerai, manau, sesės man truputėlį pavydi“.

 

Penkiasdešimt penkerių metų Petė Kičn iš Meino valstijos inkstą paaukojo bendradarbei: „2003 metais ruošdama kompanijos naujienlaiškį išgirdau graudžią vienos bendradarbės istoriją. Jai reikėjo inksto. Geriausia draugė jau buvo nusprendusi paaukoti inkstą, tačiau paaiškėjo, kad jos inkstuose yra nedidelis akmuo. Pasakiau jai, kad mano kraujo grupė universali (AB). Ji man papasakojo daugiau apie inkstų aukojimą. Galvojau apie tai visą naktį ir rytą nusprendžiau palikti viską Dievo valiai. Pasidariau reikiamus tyrimus ir paaiškėjo, kad mano inkstas tinka. Be to, kompanija pažadėjo padengti visas operacijos išlaidas. Keista, tačiau moteris, kuriai paaukojau inkstą po operacijos šiek tiek supanašėjo su manimi – sumoteriškėjo, net ėmė lakuoti nagus“.

 

Dvidešimt šešerių metų Čelsė Frolich iš Indianos valstijos savo inkstą nusprendė paaukoti nepažįstamajam, o vėliau už jo iš ištekėjo. „2009 metų rugsėjį draugė mane pasikvietė į labdaringą renginį ir supažindino su savo draugu, kuris laukė inksto transplantacijos eilėje. Jis atrodė labai mielas ir draugiškas. Kalbėdamiesi išsiaiškinome, kad mūsų kraujo grupės vienodos ir aš jam pasakiau, kad paaukosiu jam inkstą. Mano tėvas mirė nuo vėžio, nes laiku nesulaukė kaulų čiulpų transplantacijos. Nė vieno iš šeimos narių organai jam netiko. Kitą dieną vėl nuvažiavau pas tą vaikiną ir pakartojau savo sprendimą. Jis buvo be žado. Atlikus visus tyrimus, paaiškėjo, kad mano inkstas yra tinkamas. Po operacijos jis pasakė, kad liks skolingas man amžinai. Netrukus mes pradėjome susitikinėti, o dabar jau esame ir susituokę ir auginame savo vaikus iš ankstesniųjų santuokų”.