Liepą, kai laukuose subręsta rugiai, prisirpsta vasariškos uogos, viena po kitos švenčiamos dvi svarbios lietuviams šventės: Jokūbinės (liepos 25-oji) ir Oninės (liepos 26-oji). Po šių švenčių dienos jau greičiau ims trumpėti, naktys ilgėti, sumažės darbų laukuose.

 

Derliaus pabaigtuvės, atėjus krikščionybei, buvo sutapatintos su šventųjų, Onos ir Jaokimo (mergelės Marijos tėvų), diena. Krikščionys šventajai Onai meldžiasi, prašydami apsaugoti nuo skurdo, norėdami susilaukti vaikų. Šventoji taip pat saugo namus nuo gaisro. Ona seniau buvo labai populiarus vardas, o ir dabar kartais tėvai nusprendžia mergaites pavadinti šiuo gražiu vardu. Vardo reikšmė išties ypatinga – išvertus iš hebrajų kalbos jis reiškia „malonę“.

 

Šventinį sekmadienį bažnyčiose vyksta iškilmingi atlaidai. Paskui kepama naujo rugių (javų) derliaus duona, gaminami patiekalai iš šviežių bulvių, skanaujama prisirpusių uogų. Iki paryčių vyksta vakaronės.

 

Oninės pagonybės klestėjimo laikais buvo vadinamos Nokiu arba Sirpstu, nes visa gamta jau kvepia sunokusiomis daržovėmis, uogomis ir vaisiais… Apie šią dieną sakydavo: „Šventa Ona – gera žmona, aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona gera žmona, duoda pieno po uzboną“,  „Ateina Onutė su šventa duonutė“, arba „Šv. Ona – duonos ponia“. Varduvininkai tradiciškai vainikuojami rugių vainikais.