„Jei prabiltų pagrindinių kriminalinio pasaulio veikėjų moterys, galima būtų rašyti romanus, trilogijas ir enciklopedijų rinkinius.“, – tikina kriminalinių istorijų autorius, žurnalistas Dailius Dargis, kuris savo naujausioje knygoje „Juodosios mafijos našlės“ atskleidžia lietuviškosios mafijos vyrų meilužių ir žmonų gyvenimo istorijas. Pašnekovas sako, kad visos šios moterys skirtingos, tačiau dažniausiai jas sieja aklas tikėjimas ir beatodairiška meilė savo vyrams. „Ar šios moterys laimingos? Jos tuo tiesiog tiki.“, – sako rašytojas.

 

Dailius Dargis

Pirmąją knygą išleidote prieš 6-erius metus. Gruodį pasirodys dar vienas jūsų darbas „Juodosios mafijos našlės“. Nusikalstamo pasaulio veidai ir jų gyvenimo istorijos jus taip stipriai įtraukė?

 

Pirmąją knygą išleidau 2010-aisiais. Per metus išleidžiu beveik po vieną knygą. Savo pirmąją knygą išleidau tris kartus per 5-erius metus. Šią knygą vadinu bomba, nes ji parduota 45 tūkst. egzempliorių tiražu. Nežinau, su kuo galėčiau lygintis, galbūt kas nors Lietuvoje ir turėjo didesnį tiražą. Kai kam nors pasakau, kad mano knyga apie Daktarų gaują parduota tokiu tiražu, niekas netiki. Šios knygos debiutas buvo be proto sėkmingas ir aš pats nesupratau, kas darėsi, kai išleidome pirmąjį 5 tūkst. knygų tiražą. Tikėjausi, kad jį išpirks tik per kelerius metus, tačiau jį išpirko per 5 dienas. Būtent tai mane paskatino rašyti toliau. Vadinasi, žmonėms reikalingos tokios istorijos. Sulaukiu nuomonių, jog šios knygos skatina negatyvą, purvą, tai yra šlykštu, baisu ir negražu. Kaip bebūtų, manau yra dalis žmonių, kuriems tai yra įdomu, nes tai yra ne tokia sena istorija. Mano knygose istorijos sukasi apie laikotarpį, kuris buvo vos prieš 20-30 m. Tai ne tokia sena istorija.

 

Tai darau ne tik dėl žmonių, man ir pačiam, kaip žurnalistui, norėjosi sužinoti, kaip viskas buvo. Kai tik pradėjau dirbti dienraščiuose, savaitraščiuose ir žurnaluose, rašiau apie pramogas, tačiau galiausiai jos man pradėjo nusibosti. Todėl nusprendžiau eiti prie rimtesnių temų. Sakoma, kad žurnalistikoje yra trys temos, kuriose gali padaryti karjerą – tai politika, ekonomika ir kriminalai. Pasirinkau pastarąja temą, nes man tai pačiam įdomu. Kiekvieną dieną įvyksta kas nors įdomaus, į dienos šviesą lendą vis labiau intriguojantys faktai. Panorau labiau gilintis į organizuotą nusikalstamumą, lietuvišką mafiją.

 

Nors Lietuvoje turime visas institucijas, kurių dėka turėtumėme jaustis saugiai, tikriausiai ne vienas jūsų yra klausęs, ar naktimis miegate ramiai?

 

 

Tokių klausimų sulaukiu išties dažnai ir visada atsakau, kad miegu labai ramiai (šypsosi). Pripažinkime, Lietuva nėra Rusija ar Italija. Pastarojoje šalyje gyvena rašytojas Roberto Saviano, kuris yra nuolat lydimas policijos, slepiasi pogrindyje, nes ten yra mafija. Lietuvoje jos nėra, čia yra kaimas. Pripažinkime, kad daugelis mano knygų veikėjų yra prilyginami ne mafijos struktūrai, o chuliganams ar įžūliai veikiantiems nusikaltėliams. Dabartinis laikotarpis nėra 1990-ųjų metų  pradžia. Dabar daug kas prasivalė, nebėra taip pavojinga. Didžiausia bėda ta, kad mane gali paduoti į teismą. Jau turėjau apie 15 baudžiamųjų bylų, kuriose mane siekė nuteisti ir priversti sumokėti baudas, tačiau į tai žiūriu kaip į savotišką reketą ir terorą. Beje, visas minėtas bylas lamėjau. Tokiais būdais mane tiesiog nori užčiaupti. Visada tikrinu, ką rašau. Puikiai suprantu, kad žmonės labai jautriai reaguoja į tai, kas parašyta knygose. Vieno teismo metu iš manęs buvo reikalauta net 1 mln. litų. Žmonėms, kurie paduoda mane į teismą, atrodo, kad mane šiek tiek paspaus ir teismas bus laimėtas, tačiau taip nėra. Pastaruoju metu į teismo posėdžius važiuoju gana ramia širdimi, nes žinau, kad mūsų teismuose dirba pakankamai kompetentingi asmenys.

 

Minėjote, kad gautą informaciją tikrinate, skaitote dokumentus. Tačiau ne paslaptis, kad to dažniausiai nepakanka. Kaip išsiaiškinate tikrąją tiesą?

 

Žinoma, skaitau dokumentus, žmonių liudijimus, pažymas. Tiesa, pastarosiomis ne visada galima pasikliauti. Esu linkęs su žmonėmis kalbėtis. Visada sakau, kad reikia išklausyti abi puses: vadinamąjį blogietį ir pareigūną. Žmonės labai nenori kalbėti, tačiau man juos prakalbinti pavyksta. Vienas iš pašnekovų man yra pasakęs: „Nežinau, ką tokio turi, tačiau sugebi ištraukti informaciją“. Bendrauju labai neįpareigojančiai ir pašnekesio metu su žmogumi tiesiog apsikeičiu informacija. Tiesa, ją turiu labai atsirinkti ir suprasti, kad ne viskas, ką pasakoja pašnekovai yra tiesa.

 

Dabar išties taip tylu, atrodo, kad kriminalinis pasaulis neturėtų nieko dominti. Galbūt yra visiškai kitaip? Ko nemato paprasti žmonės?

 

Manau, kad visuomenė pasikeitė. Be to, manau, kad tų rimtų mafijos struktūrų atstovai emigravo iš Lietuvos. Šioje šalyje jiems nebėra ką veikti. Jiems  nepavyks „stumdyti“ tonas kokaino ar prekiauti ginklais. Lietuva yra maža šalis ir visi viską mato bei girdi. Be to, šiais laikais policija išties labai gerai atlieka savo darbą. Nebėra taip, kaip anksčiau, kai vienos bylos būdavo nutildomos ir užmirštamos. Nors organizuoto nusikalstamumo nėra, tačiau vis dar pasitaiko neadekvačiai mąstančių gatvės chuliganų. Tokie žmonės yra pavojingi, jie nemąsto ir veikia vedami instinktų. Nepasakyčiau, kad visas organizuotas nusikalstamumas išnyko. Tačiau arba nusikaltėliai puikiai slepiasi, arba viskas yra persikėlę iš Lietuvos į kitas valstybes.

 

Šįkart jūsų knygoje aprašomi kriminalinio pasaulio atstovų moterų gyvenimai. Kodėl jų istorijomis susidomėjote?

 

Dailius Dargis2

Iš tiesų norėjau apie šią temą kalbėti jau savo antrojoje knygoje, tačiau tai teko atidėti vėlesniam laikui. Medžiaga šiai knygai rinkta dešimtmetį. Moterys kriminaliniame pasaulyje yra labai įdomus dalykas, nes jos žino labai daug paslapčių. Viena šioje knygoje aprašyta našlė sakė, kad kriminalinio pasaulio atstovai savo moterims yra labai daug visko papasakoję. Jei prabiltų pagrindinių šio pasaulio veikėjų moterys galima būtų rašyti romanus, trilogijas ir enciklopedijų rinkinius.

 

Kokios moterys stovi šalia šių vyrų?

 

Tos moterys, su kuriomis kalbėjau ir plačiau aprašinėjau, yra labai skirtingos. Vienos buvo labai stiprios, kovotojos už save, kurioms nereikėjo nei pinigų, nei vyriškos globos. Jos turėjo savo charakterį. Kai kurios su šiais vyrais buvo iš baimės, silpnumo, buvo priklausomos nuo materialinės gerovės. Ne paslaptis, kad dar prieš 10-15 m. kiekviena gražesnė Kaune gyvenusi mergina turėjo vaikiną iš nusikalstamo pasaulio. Tokie vyrai važinėjo brangiomis mašinomis, galėjo padovanoti merginai krūvą rožių ar išsivežti į egzotinę kelionę. Dabar šių veikėjų žmonos iš tokių pasakojimų juokiasi ir sako, kad tokių dalykų jau nelikę. Tos moterys nenori būti aukomis, vaikščioti į kalėjimus ir kritikuoja kitas, kurios viešai deklaruoja meilę savo suimtam vyrui. Iš vienos pusės tai labai žmogiška ir gražu, o iš kitos pusės – tai savotiškas sadomazochizmas. Neįmanoma normaliai gyventi ir būti su žmogumi, kuris pasmerktas ilgiems metams sėdėti kalėjime. Darbo reikalais kartais nueinu į Lukiškių kalėjimą ir prie įėjimo durų matau be proto gražias, pasipuošusias moteris, kurios laukia, kada jas įleis. Net gali pasijausti kaip kokiame naktiniame klube ar grožio konkurse. Šioje knygoje bandžiau atskleisti šių moterų mąstymą ir kalbėjausi su psichologais, seksologais, morgo darbuotojais, kurie iš arti matė, kaip elgėsi ir jautėsi moterys, kurių vyrai žūsta, atsiduria kalėjime ar turi kitų problemų.

 

Nusikalstamo pasaulio vyrų moterys šiandien šmėžuoja ne tik renginiuose, bet ir žurnalų, kuriuos skaito tūkstančiai, viršeliuose. Ką apie tai galvojate?

 

 

Manau, kad žiniasklaidai tiesiog įdomūs tokių žmonių likimai, todėl apie tai rašoma ir skelbiama. Tikrai ne kiekviena moteris ryžtasi bendrauti su nusikalstamo pasaulio atstovais. Pasikeitė žmonių mentalitetas, dabar merginoms svarbiau susirasti turtingą verslininką ar sportininką. Lietuvoje viešai kalbama apie 5 garsias moteris. Tačiau be šių kelių moterų žinau dar bent 50. Jos yra pogrindyje ir žinau, kad su tais vyrais jas sieja beatodairiška meilė.

 

Ar šios moterys laimingos?

 

Jos tuo tiesiog tiki. Man jos kartais primena fanatikes teroristes, kurios sprogdino Paryžių praėjusiais metais. Šių moterų atsidavimas ir tikėjimas šiais vyrais yra labai aklas.

 

Kaip istorijos, apie kurias rašote, bei pokalbiai su knygų herojais jus paveikė ir pakeitė?

 

Žurnalistu dirbti pradėjau 1995 m. Mažais žingsneliais kilau į viršų. Per daugelį metų susikaupė daug istorijų, kurios sugula į knygas. Mane pakerėjo, paveikė ir net norėjosi pajusti gailestį žmogui, kuris tapo vadinamuoju Vilniaus bomberiu. Jis buvo samdomas žudikas, žudė žmones už pinigus. Jo taikinys buvo ne tik pasiturintys asmenys, bet ir nusikaltėliai, prieštaringos reputacijos bankininkai. Jis man paaiškino, kad tai darė todėl, kad tuo metu tiesiog nesugebėjo įsilieti į tuometinę visuomenę. Jam niekas nedavė darbo. Šis žmogus sakė: „Tai dariau vien dėl to, kad išmaitinčiau savo šeimą“. Man tai nuskambėjo labai žiauriai. Keista, tačiau šios šeimos gyvenimas susiklostė tragiškai. Jo žmona mirė nuo vėžio, jis pats kelis kartus nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o dukra labai sunkiai vargsta. Kaip bebūtų, tas juodasis gyvenimo ratas apsisuka. Juos nubaudė ne tik teismas, tačiau ir pats gyvenimas. Su žmonių, apie kuriuos rašau, istorijomis per daug susigyventi negaliu. Turiu išlikti šaltas ir abejingas.

 

Temos, kuriomis rašote, ne tik bauginančios, bet tam tikra prasme jautrios, paveikiančios, skatinančios susimąstyti apie savo aplinką. Kada išmokote atsiriboti ir nebekelti antakių iš nuostabos?

 

 

Tai įvyko labai greitai. Žurnalistai kaip medikai, turi išlikti šalti ir abejingi. Gali džiaugtis, kad žmogų išgelbėjai su elektrošoku, bet turi per daug neišgyventi, jei nepavyko. Lygiai taip pat ir šiame darbe. Kad ir kokios žiaurios būtų žmonių istorijos, negali į jas jautriai reaguoti.

 

Kuo pats tikite, pasitikite? Greitai šalia savęs prisileidžiate žmones?

 

Turiu keletą draugų, su kuriais pasikalbu atvirai. Pastebėjau, kad gyvenime bėgant metams draugų tik mažėja. Deja, bet taip yra. Pamažu išsiskiria pasaulėžiūra, poreikiai, pomėgiai ir kiti dalykai. Nesu pratęs apie save daug kalbėti, visada klausausi, ką kalba kiti. Asmeniniai gyvenimo įvykiai lieka man. Galbūt ateis diena, kai prisėsiu ir parašysiu savo memuarus.

 

Apie jus informacijos nedaug. Vadovaujatės ta mintimi, kad apie autorių turi kalbėti jo darbai?

 

 

Manau, kad yra kur kas geriau, kai už žmogų garsiau kalba jo darbai. Man labai svarbu, kai mane įvertina mano knygų skaitytojai. Tai yra žymiai maloniau.

 

Esate sakęs, kad pakankamai dažnai žiūrite siaubo filmus. Tai jūsų pomėgis?

 

Kinas man labai patinka. Žiūriu ne tik siaubo filmus. Turiu minčių dirbti su televizijos ir kino projektais, yra keletas temų, kurias noriu išgryninti ir paruošti scenarijų pagrindu. Man patinka klasikiniai filmai. Siaubo filmus pastaruoju metu žiūriu retai, nes pavargstu nuo savo darbo.

 

Kiek tuštybės ir egoizmo savyje slepiate?

 

Manau, kad esu didelis egoistas vien dėl to, kad iki šiol nesu sukūręs šeimos. Dėl ko taip nutiko? Labai paprasta. Visą šį laiką buvau atsidavęs darbams ir labai daug dirbau. Po vieno projekto seka kitas projektas. Pastaruosius 8-erius metus gyvenu šiuo tempu. Nėra laiko atsikvėpti.

 

Galima sakyti, kad esate vedęs darbą?

 

Tikrai taip (šypsosi). Man atrodo, kad jei būčiau sukūręs šeimą, būčiau užkirtęs sau visus kelius, kuriuos šiandien esu atidaręs ir kuriais važiuoju. Man tas važiavimas patinka ir jei nepatiktų, to tikrai nedaryčiau. Galbūt vėliau viską pristabdysiu ir žiūrėsiu kaip toliau klostysis gyvenimas.

 

Monika Skistenytė

 

Algio Kriščiūno (HAPPY365) ir Irmanto Sidarevičiaus nuotr.